Neįvykusi pažintis

Trys garsios pavardės skelbiamos prancūzų filmo „Iliuzinė laimė" titruose. Dvi iš jų   —   aktorių Mišel Morgan ir Burvilio — mums jau pažįstamos. Ši pora vaidino Pasipriešinimo tematikos juostoje „Noelis Fortiuna", o Burvilis mūsų ekrane ne taip jau retai pasirodo. Pirmąsyk sutinkame tik Andre Kaijato — žymaus prancūzų  režisieriaus pavardę.

Kažkada Kaijatas buvo teisininkas, ir, kaip taisyklė, ši aplinkybė nulemia pagrindinę jo kūrybos problematiką. Pradėdamas savo filmus nuo teismo salės, kur nagrinėjamos skyrybų bylos arba kažkieno padaryti nusikaltimai, Kaijatas grįžta prie katastrofos ištakų, su nepaprastu nuoseklumu išnarpliodamas visą kamuolį. Tokią retrospektyvinę konstrukciją sutinki jo garsiame filme ,,Prieš tvaną", pasakojančiame karinės isterijos demoralizuotų paauglių istoriją, juostoje ,,Kalavijas ir svarstyklės", viename naujesnių    kūrinių — ,,Vedybinis  gyvenimas".

Deja, ,.Iliuzinė laimė" tokių kūrinių tarpe atsidūrė tik formaliai. Įprastinės „teisminės" schemos šįsyk nepraturtina gilesnis nūdienis įprasminimas, platesnė perspektyva. Tiesiog gyveno nebe jaunas žmogus, specialiai vedęs negražią moterį, labai pritapusią prie jo pilko ir nuobodaus pasaulėlio. O kai žmona, pasidariusi plastinę operaciją, tapo gražuole, rami citadelė triukšmingai   sugriuvo. . .

Tai ir viskas; o gana paviršutiniškiems buitiniams eskizams, dominuojantiems pirmoje filmo pusėje, nereikia stengtis „pripiešti" kažkokią rimtą smulkiaburžuazinių sluoksnių kritiką. Tiesa, ši dalis, nepaisant tam tikro feljetoniškumo (povestuvinė kelionė), vis dėlto yra įdomiausia. Paskui, išstumdama realius autorių pastebėjimus, ekraną užkariauja šabloniška melodrama   su   lemtingais   atsitiktinumais.

Pirmai pažinčiai su įžymiu menininku sunku ir surasti blogesnį filmą. Po šia Kaijato juosta, pastatyta beveik prieš dešimtmetį ir originale pavadinta „Dvipusis veidrodis", galėtų pasirašyti bet koks miklus prancūzų kino amatininkas. Bet Kaijatas? . .

Negelbsti padėties ir žinomų aktorių duetas. Asmeniškai nemėgstu Burvilio, ir „Iliuzinė laimė" tam duoda naujų argumentų: jo vaidyba čia utriruota   (kas, žinoma, nereiškia, jog Burvilis aplamai nesugeba būti gilesnis). Tenka tik stebėtis ta narsa, kurią parodė Mišel Morgan, sutikusi plastiniu grimu darkyti savo klasikinį groži. Kurdama užguito, prislėgto žmogaus paveikslą, ji randa daug nuoširdžių detalių, bet, vos tik herojė pakeičia veidą ir įsisupa į naujausios 1958 metų mados apsiaustą, madam Morgan išsyk  pamiršta psichologinį  nuoseklumą.

Neveltui prisiminiau besikeičiančią madą: juk filmus labai greitai sendina įvairūs išoriniai faktoriai. Tačiau, jei „Umberte D." arba „Riksme", kurie irgi mus pasiekė pavėluotai, ilgus senamadiškus sijonus kompensavo šiuolaikinis mąstymo būdas, tai „Iliuzinė laimė" ir šiuo aspektu palieka  tik beviltiškos archaikos įspūdį.

Melodrama — gajus žanras, visada turintis gerbėjų. Mokinukės, nežinia kaip įrodžiusios bilietininkei savo pilnametystę, išeidamos po šio filmo seanso šnabždasi: „Ak, aš taip verkiau, taip verkiau. . . Taip gražu, taip gyvenimiška! . ." Bet, jeigu jūs tikrai mylite kiną, nepamanykite, kad jau susipažinote su  tikru Kaijatu, arba, kad įvairūs „Svarūs įrodymai" bei „Iliuzinės laimės" apsprendžia nūdienės progresyviosios prancūzų kinematografijos veidą.

S. Macaitis

Literatūra ir menas, 1967-48, 11. 25