Tas žodis meilė

1966 metais tarptautinio Kanų kino festivalio žiuri Didijį prizą paskyrė prancūzų filmui „Vyras ir moteris". Jaunas režisierius Klodas Leliušas, iki tol pastatęs tik porą niekuo neįsidėmėtinų juostų, akies mirksniu tapo garsenybe. Per dvejus metus jo kūrinys apkeliavo viso pasaulio ekranus. Atėjo jis ir pas mus.

Kuo gi Leliušo filmas patraukė milijonines žiūrovų minias, kodėl šį kartą vieningos nuomonės buvo ir publika, ir kritika? Juk neretai, vertinant novatorišką meno kūrinį, tarp jų kyla neišvengiamas konfliktas. Matyt, todėl, kad „Vyro ir moters" autorius, atsisakęs abejotinų madingų filosofijų, apeliuoja į paprasčiausius, pirmapradžius žmogiškus jausmus, teigia, kad žmonės tiesiog yra labai reikalingi vienas kitam (su tuo širdyje tikriausiai sutinka net ir aršiausi „nekomunikabilumo" apologetai).

Filmo siužeto atpasakojimas jokiu būdu neišsemia šio subtilaus kūrinio. Jis - autolenktynininkas, ji -filmavimo grupės sekretorė. Nebejauni, atrodytų, jau susitaikę su savo vienišumu žmonės, jiedu susitinka savaitiniame pensione, kur gyvena jų vaikai. Ateina jausmas - iš karto tik besišypsančiais žvilgsniais, „palaiminto tylėjimo" minutėmis, apie kurias kažkada rašė Rolanas. Paskui - intymaus suartėjimo valandomis, kada ekraną užlieja aistringa, pritvinkusi oranžinė spalva (beje, retai kada tenka kine matyti tokias erotines scenas, savo tyrumu ir įdvasinimu prilygstančias nebent Rodeno „Bučiniui"). Deja, kaip tik čia įsiveržia prisiminimai, ir jau nebe lenktynininką Žaną-Luji, o savo žuvusį vyrą Pjerą myluoja ekrane Ana...

Ar sugebės šiedu žmonės nugalėti praeities šešėlius, temdančius dar gana efemerinę atsinaujinimo galimybę? Į šį klausimą Leliušas neduoda tikslaus atsakymo, bet jis trokšta laimės savo herojams, užkrėsdamas ir mus tuo troškimu.

Kūrinio fabula gali pasirodyti net banaloka. Tačiau svarbiausia filme ne jinai, o ta dvasinė atmosfera, kuria autorius apgaubia „amžiną" istoriją. Antai, bene žaviausi juostoje tie kadrai, kur „nieko neįvyksta", kur nerasi net dialogo: Anos ir Žano-Luji pasivažinėjimas valtimi, kuriam akompanuoja blanki saulė, vėjas, taršantis moters plaukus, ritmingai nuplaukiančios bangos. Paskui — liūdnokas žiemos pliažas, žuvėdros, keistas senis su šunimi, vaikštinėjantis šalia molo, laivas tolumoje, kurio kontūrai vos vos ryškėja pro lengvą ūką, kaip kokia neapčiuopiama svajonė — ta, kuri visų reikalingiausia ir herojams, ir kūrėjui, ir mums visiems...Herojų psichologinio piešinio tikslumas kažkuo primena Stendalį, o filmo plastinis koloritas — elegiškus, susimąsčiusius Koro peizažus, jų niūrų, lietingą dangų. Šitie palyginimai su prancūzų literatūros ir meno klasika peršasi ne veltui, nes „Vyras ir moteris", nepaisant jo bendražmogiško skambesio, — kūrinys, giliausiomis šaknimis susietas su grakščia, subtilia nacionaline tradicija. Svarbiausia, kad Klodas Leliušas perėmė ne tik išorinius jos požymius, bet ir vidinį taurumą, atsargiai, rūpestingai prisilytėdamas lengvai dūžtančių žmogaus jausmų sferos problemų. Visuotinio cinizmo, lengvų ašarų, lengvo džiaugsmo epochoje jis nepabūgo savo kūrinio visatos centru padaryti meilę — tokį per dažno vartojimo nutrintą žodį. Ir „žodis tapo kūnu": žmonės visame pasaulyje gaivinosi šio kūrinio vaizdais, nusimesdami skepsio kaukę, tenkindami savo dvasinį alkį... Kažkoks Vyras ir Kažkokia Moteris tapo neatsiejama daugelio ir daugelio „aš“ dalelyte, o tai gali pasiekti tik pačių aukščiausių skrydžių Menas.

S. Macaitis

Literatūra ir menas, 1968-12,03.23