Aistrų tankumyne
1927 m. nusižudė jaunas japonų rašytojas Akutagava. Jo nedideliame literatūriniame palikime gausu didžių sukrėtimų atgarsių. Šią giliai tragišką savo pasaulėjauta literatūrą formavo „ryžių sukilimai" ir bankų katastrofos, visuotinis skurdas ir 1923 metų žemės drebėjimas...
1950 m. Akutagava pirmą kartą interpretuojamas kinematografe. Japonų kino ,,metras" Akira Kurosava apjungia dvi jo noveles — „Rasiomono vartai" ir „Tankumyne" — į kino kūrinį, pavadintą „Rasiomonas". Filmas laimi Didįjį 1951 m. Venecijos Bienalės prizą. Europai pirmąsyk atsiveria japonų kinematografija...
Kokios tokio didžiulio ir nelaukto pasisekimo priežastys? Iš dalies, matyt, tai lemia vidinių Akutagavos ir Kurosavos kūrybos linijų atitikimas. Tuo metu, kai buvo statomas „Rasiomonas", praėjo vos keleri metai nuo Hirosimos tragedijos; Kurosavos kūrybos žiedas, prasiskleidęs istorinių kataklizmų papėdėje, nudažytas tomis pačiomis neigimo aistros spalvomis. Nors filmo veiksmas ir klostosi nuniokotoje samurajiškoje Japonijoje, problemos, kurios čia iškeltos, nenuėjo užmarštin drauge su tomis baisiomis dienomis, kada nepalaidoti mirkdavo lavonai.
Garbė ir žmogiškumas, tiesa ir melas, narsa ir niekšybė — apie šias kategorijas filme kalbama atvirai, apnuogintomis formomis. „Rasiomonas" — keturios vienos žmogžudystės versijos, papasakotos teismo valdininkui plėšiko, samurajaus, jo žmonos ir medkirčio. Žmonės skirtingai traktuoja ir patį įvykį, ir mūsų minėtas kategorijas. Jei pirmosiose trijose versijose pasakojantis stengiasi išaukštinti, romantizuoti savo veiksmus, tai objektyviausiame — medkirčio pasakojime — randi pačių žemiausių aistrų painiavą: apgailėtiną, šlykščią dviejų įniršusių patinų dvikovą, įkvėptą klastingos moters...
Būdinga, kad paties valdininko filme nė sykio nematome, negirdime jo balso. Teisėjo rolė tuo lyg ir paliekama pačiai žmogiškajai sąžinei. Šį savotišką filosofinį universalumą, žinomą dar iš senųjų Japonijos literatūrinių alegorijų, pabrėžia ir frontalinės tardymo scenų kompozicijos, kuriose kruopščiai atseikėtos bet kokios buitinės detalės.
Nepaisant bendražmogiško „Rasiomono“ problematikos pobūdžio, savo šaknimis filmas siekia gilią nacionalinę tradiciją. Tai randi ne vien kadre su balta moterimi ir baltu arkliu, savo nuotaika primenančiame grakštų japoniškos grafikos štrichą, ne vien tradicinės japoniškos saulutės leitmotyve (palydėtame, beje, muzikinių frazių, gyvai besiasocijuojančių jau su kita kultūra — Ravelio „Bolero").Nacionalinis momentas —- pačioje filmo dvasioje, jo karštligiškoje ritmų kaitoje, kada skrupulingas, mūsų akiai kiek nuobodokas stilius nelauktai keičiasi gaivališkais, vos ne isteriškais kadrais, veikiančiais kaip antausis.
„Rasiomonas" — nelengvai suvokiamas filmas. Sunku net kažkuo kaltinti protestuojančią mūsų žiūrovų dalį: „Rasiomonas" reikalauja ne tik kinematografinio išprusimo, bet ir tam tikro Rytų kultūros žinojimo. Bent elementariai su ja pažįstamam žiūrovui filmas gali (tegul ir ne betarpiškai) paaiškinti daug japoniškųjų ,,paslapčių" — ir garbės kodeksą „bušido", ir, sakysim, lakūnų-mirtininkų ,,kamikadzi" prigimtį. Vyksta procesas, panašus į tą, kai stovėdamas prieš El Greko apaštalus, staiga aštriai pajunti pačią Ispanijos dvasią, staigiai gauni tikslius atsakymus į visą eilę klaustukų, liečiančių nežinomos šalies nūdieną.
Kai kam, pavyzdžiui, Tosiro Mifunės atliktas plėšikas Tadziomara pasirodė tik natūralistinių grimasų, šuolių ir šauksmų kratiniu. Mano nuomone — tai viena nūdienio kino aktoriaus meno viršūnių. Mifunė nepakartojamas, kai su tingia lūšies gracija jis stebi prajojančią porą, kada kraupiai ir paniekinamai kvatoja į veidą menkam žmogiūkščiui, kada lekia mišku — purvinas ir galingas japoniškas uraganas... Be abejo, europietis negalėtų taip suvaidinti. Netenka stebėtis ir dubliažo nesėkme: rusiškas balsas perteikia tik labai nežymią Tadziomaros temperamento, jo savotiško žavesio dalį.
Kūrybinė aktoriaus ir režisieriaus draugystė— tvirta ir neišardoma: netrukus, pamatysime Mifunę naujausiame Kurosavos filme „Raudonbarzdis". Beprotiška aktoriaus ekspresija artima Kurosavos prigimčiai, apie kurią jisai pats gražiai išsireiškė anglų žurnale „Sight and Sound": „Aš — žmogus, kuris dirba įnirtingai, pasineria darban visa galva. Aš mėgstu karštas vasaras ir šaltą žiemą, stiprius lietus, pūgas, ir, man rodosi, iš mano filmų tai matyti".
Geriausi „Rasiomono" kadrai, be abejo, ir yra tie, kur autorius balansuoja ant kraštutinumų, primenančių tas „karštas vasaras" ir „stiprias pūgas", ribos. Mažiausiai jam pavyko epilogas su pamestinuku, nupieštas gana schematiškomis priemonėmis. Tačiau ir jis reikšmingas tiek filmo supratimui, tiek ir visos Kurosavos kūrybos kontekstui. Akutagava nusižudė, nepamatęs net tolimo vilties šešėlio. Vilties spindulėlis, nušvintantis „Rasiomono" finale, Kurosavos kūryboje išaugo į ryškią optimistinę srovę, davusią ,,Raudonbarzdį". Tokia evoliucija — sveikintina, nes finalinė scena prie Rasiomono vartų savo jėga vis dėlto neprilygsta tokiam šviesiam, įsimenančiam akordui, kaip, sakysim, Kabirijos šypsena arba baigiamoji farandola iš Felinio juostos „8 1/5“. Atmintis išaugo ką kita: apmąstymus apie tiesos reliatyvumą, įtemptas, skausmingas dramos herojų išraiškas, neigimo patosą, iki kraštų užpildantį ši keistą ir talentingą kūrinį.
S. Macaitis
Literatūra ir menas, 1966-44, 10.29
