Nuo epo iki komikso

 Kinematografas visai neseniai šventė savo septyniasdešimtmetį. Ateivio, gimusio XX amžiaus išvakarėse, tada niekas nelaikė menu. Dar ilgai kitų pripažintųjų menų vaidilos paniekinamai stebėjo, kaip kinas — šis paprasčiausias balaganinis atrakcionas — atkakliai braunasi į Parnasą.

Mūsų dienų kino menas, perėmęs „senųjų" menų patirtį ir šioje sintezėje radęs savąjį „aš", užkariavo milijonų meilę. Tačiau laikas nuo laiko, tiesa, atsiranda kinematografistų, kurie atkakliai gręžiojasi į balaganinę kino praeitį, staigiai „pamiršdami" Eizenšteino, Čaplino, Felinio pamokas. Atrakcionas vėl triumfuoja! Ryškus tokio regreso pavyzdys — naujas italų filmas „Heraklio žygiai".

Heraklį filme vaidina amerikietis Stivas Rivzas, kažkada garsėjęs kaip „kultūristų karalius“. Jis klusniai, it manekenas, demonstruoja savo įspūdingą muskulatūrą, raumenų kalnus, kurie palieka hipertrofuotą ir net kiek parodijinį įspūdį. Parodija sustiprėja, kai ekrane lieka vien stambus Rivzo Heraklio planas; beje, tokių portretų filme nedaug, — matyt, režisierius laiku susigriebė, supratęs, kokį efektą sukelia visiškai tuščios Heraklio akys, bukas šypsnis...

Kartu su amerikiečių aktoriumi į filmą atėjo būdingas holivudinis antžmogio, grubios jėgos kultas. Labai aiškios asociacijos kyla ir Amazonių salos scenose: žiūrėdamas į varjetė merginas, apsiginklavusias lankais, taip ir lauki, kada jos pašoks kankaną... Visu tuo, beje, nėra ko stebėtis, turint galvoje, jog italų kino centras Činečita vis giliau grimsta į Amerikos prodiusierių kišenę.

Buržuazinėje Lietuvoje buvo išleista brolių Lembų knyga „Šekspyro raštai jaunimui". Autoriai trumpai ir populiariai atpasakodavo žymiuosius Šekspyro veikalus, ir jų interpretacijoje Makbetas mažai kuo skyrėsi nuo „garsaus Lietuvos plėšiko" Rickaus. Panašiais principais vadovavosi ir „Heraklio žygių" kūrėjai. Čia yra viskas, pradedant teatrališkomis pitijomis ir baigiant efektingomis eskapadomis; nėra „tik" paties svarbiausio — Antikos harmonijos, humanistinės senojo epo dvasios, kiek paslaptingo jo žavesio. Ne atsitiktinai kino juostoje nėra Heraklio susirėmimo su Antėjumi, fragmento, turinčio gilią prasmę, kurią neretai prisimindavo marksizmo-leninizmo klasikai.

Bet kokia filosofinė prasmė šiam filmui svetima lygiai taip pat, kaip ir kultūrizmo reklamai ar turistiniam bukletui. O ko vertas filmas kaip kinematografijos reginys? Vertas, galima sakyti, tų kilimėlių su karalaitėmis, pilimis ir gulbėmis, kuriems pas mus jau seniai paskelbtas karas. Kartais atrodo, jog filmo autorius persekioja kažkokia ypatinga manija: būtinai — ir kuo ryškiau — nuspalvinti kiekvieną plataus ekrano centimetrą. Antai kadrai Amazonių salos pievoje, arba tie, kur liūdinčią Ilą supa žaliai-mėlynai-violetiniai vijokliai ir gėlės (neapsieita ir be balandžių!), rodo, jog filmo autorių pažintis su pasauliniais vaizduojamojo meno lobiais baigėsi ties masiniais atvirukais ir reklaminiais žurnalais.

Kalbėdamas apie „Heraklio žygius", nejučiomis nusiteiki ironiškai. Bet iš esmės tai gana liūdnas reginys. Liūdniausia, jog panašūs filmai luošina estetinį mūsų jaunimo jausmą ir perša jam anilinines komikso „grožybes"...

S. Macaitis

Literatūra ir menas,1966-11, 03.12