Jeigu...
Ne, šis pavadinimas anaiptol nereiškia, kad imsiuos komentuoti kadaise garsų anglų filmą „Jeigu", neseniai parodytą naujoje lenkų televizijos laidoje „Kino žinovo vakaras".
Jeigu... tai bus daugiau emociniai pasamprotavimai su kruopele gal ir įdomios informacijos.
Jeigu Vilniaus firma „AKC" (Audiovizualinės komunikacijos) nebūtų pagailėjusi vienišo lietuvių kritiko, tupėčiau dabar savo prirūkytame kampe ir būčiau įsitikinęs, kad tikrą valiutą (tegul ir kelis banknotus) man iki gyvenimo galo taip ir lemta regėti tik kino ekrane.
Jeigu Lietuva būtų senoji, Maskvos tarptautinis kino festivalis, šis gigantiškas sekinantis „reginys", kurio džiunglėse graibant perliukus, prabėgo nemažai gyvenimo metų, ir būtų likusi vienintelė galima svajonė. (Anaiptol neniekindamas Maskvos festivalio, šią frazę parašiau tik tiems naivuoliams, kurie nepatyrė to baisaus visuotinio chamizmo, to informacijos stygiaus, Maskvos liepos alsos, isteriškai įsukto ritmo, tos nemigos ir bado — net geraisiais, „sočiaisiais" metais.)
Jeigu velnias nepakišo kojos ir „Boingas" (ar kas ten?), pavyzdžiui, nesudužo, šiuo metu mudu su kritike Živile Pipinyte jau vaikštinėjame 42-ojo Berlyno tarptautinio kino festivalio koridoriais. Kad organizaciniu atžvilgiu tai bus visiškai naujas nepatirtas įspūdis, nėra abejonių. O kad dar ir trupinėlį tikro, gero kino...
Vakarų Berlyno, o šiandien jau tik Berlyno festivalis, kaip ir kiekvienas, turėjo geresnių ir prastesnių etapų. Šiaip ar taip, jau senokai yra pripažįstama, kad iš šimtų (!) pasaulyje egzistuojančių kino festivalių rimčiausią reputaciją teturi trys. Seniausias — Venecijos — po truputį grimzta į savo lagūnas, Kanai nelengvai laikosi pirmenybės palmės, bet tarp jų ir Berlyno prioriteto vyksta permaininga konkurencinė kova. Vienas šios kovos įrankių — dar 1978 m. perkeltas Berlyno festivalio laikas: iš vasaros į nejaukų vasarį, kada daugiau šansų pakviesti ką tik užbaigtą gerą filmą.
Pirmasis festivalis Vakarų Berlyne buvo surengtas 1951 metais, kaip teigiama, aktyviai padedant okupacinei amerikiečių valdžiai. Kadangi į jį kategoriškai nebuvo kviečiamas VDR kinas, ten protestuodamos nedalyvaudavo ir kitos soclagerio šalys, aktyviai lipindamos meno šventei „antikomunistinės" vardą. Štai būdingas tekstelis iš 1962 metų sovietinio leidinio „Kino i vremia": „...festivalio organizatoriai sumanė jį kaip kultūrinę politinę demonstraciją, kurios prasmė ir tikslas buvo Vokietijos Demokratinės Respublikos širdyje atidaryti vakarietiško kino vitriną ir su kino pagalba varyti tvirkinančią propagandą tarp Vokietijos Demokratinės Respublikos gyventojų ir ypač tarp jaunuolių".
Greičiausiai tų antiraudonųjų filmai - ypač iš pradžių - šiame ekrane būta. Tačiau Vakarų Berlynas gana greitai peržengė įvairiausius ribotumus. Tai įrodo, pavyzdžiui, ir toks visai jau paradoksalus faktas, jog ir šio festivalio, ir Maskvos, favoritas buvo „raudonasis" amerikietis Stenlis Kreimeris, Berlyne, o ne sovietų premijuotas už mums pažįstamas juostas „Sukaustyti viena grandine" bei „Pjausi audrą". Na, o sovietinėje propagandoje plačiai nuskambėjusius teiginius apie komercinį nekenčiamo festivalio charakterį gėda net prisiminti. Juk iš čia, iš Vakarų Berlyno, prizus — kelialapius į pasaulį gavo, — jei prisiminsime tik mūsų matytas juostas, — „Fanfanas Tulpė" ir „Ji šoko vieną vasarą", „Atlyginimas už baimę" ir Kurosavos „Gyventi", „Dvylika įtūžusių vyriškių" ir Antonionio „Naktis", „Ričardas III" ir Bergmano „Žemuogių pievelė", 1958-aisiais „Berlinalėje" apvainikuota Didžiuoju prizu — Aukso lokiu. Čia, Vakarų Berlyne, bene pirmieji pastebėti ir palaikyti tokie pasaulio kino režisieriai kaip prancūzų „naujoji banga" (1959 m. „Aukso lokys" Šabrolio „Kuzenams" ir 1960-ųjų Sidabras — ką tik Vilniuje rodytam Godaro manifestui „Iki paskutinio atodūsio"), palaikytas ir maištingasis VFR kino jaunimas (Fasbinderis ir Co), su kuriuo, tikiuosi, ateis ir mūsų eilė nuodugniau susipažinti.
Prisipažinsiu, negaliu kompetentingai komentuoti tų aplinkybių, dėl kurių Vakarų Berlyno festivalis kiek pakeitė orientaciją ir nuo 1975 metų ėmė plačiai įsileisti iki tol čia neatstovautas Rytų Europos šalis. Žinoma, atranka buvo itin griežta — įsileisti tik aukščiausias žmogiškas vertybes, bet ne doktrinas teigę filmai. Ir rezultatus tuojau pamatėme: 1975 metų „Aukso lokys" atiteko vengrės Martos Mesaroš tyliam, liūdnam ir prasmingam „Įdukrinimui" (mūsų ekranuose — „Namas priemiestyje"), 1977 m. -- šviesios atminties Larisos Šepitko „Pakilimui", kurio evangelinės prasmės sovietų funkcionieriai, laimė, nusprendė „nepastebėti". Vienu metu pasigirdo net kalbos apie Vakarų Berlyno festivalio per didelį „kairėjimą" — kas pasvers, kiek pamatuotos! Štai 1985-ųjų Didįjį prizą gavo kiek pilkokas VDR kūrinys „Moteris ir ateivis", bet tai turbūt paaiškina ne „kairėjimas". Štai žiuri nario Regimanto Adomaičio man tuomet pasakyta frazė: „Kiek nuliūdino, kad festivalyje nepasitaikė šedevrų". Antra vertus, būtent tais metais Vakarų Berlyno festivalio organizatoriai, lyg nujausdami artėjančias istorines permainas, visus sudomino Baltijos baseino šalių filmų retrospektyva, į kurią pateko „Moteris ir keturi jos vyrai". Kas žino, ar ne tada Vakarų publika pirmą kartą išgirdo egzotiškus žodžius: „Lietuva", „Lietuvių kinas", „Algimantas Puipa"?
Šiemet vienoje itin vertinamoje festivalio programoje — „Jaunojo kino forumas", išpuoselėtoje pasaulyje (gaila, tik ne pas mus) plačiai žinomo kino istoriko Ulricho Gregoro, bus rodomas lietuvių studijos „Kinema" režisieriaus Šarūno Barto filmas „Trys dienos", apie kurį „Susitikimuose..." jau rašiau. Tai didelis šansas. Bet ne dėl jo vieno traukia Berlynas. Norisi kino pasaulio objektyvesnio vaizdo, norisi įsitikinti, kad „didžioji iliuzija" dar tebėra Didžioji.
Taigi dėl suprantamų priežasčių „Susitikimai ekrane", manau, trumpam dings iš Jūsų akiračio — tam, kad paskui atgytų, gal ir atsinaujintų, praturtėję naujais įspūdžiais. Jeigu...
P. S. Šis finalinis „jeigu" — visai ne disidentinio pobūdžio, ne toks, už kokį ne taip seniai turbūt būčiau patekęs ne į Berlyną, o kiek arčiau, į liūdnos šlovės įstaigą. Jis tik buitinis: pavyzdžiui, jeigu nepapulsiu po Berlyno metro traukiniu. Mat, plačiąja prasme žvelgiant, šių eilučių autorius tebėra laukinis; konstatuoju tą be ypatingo pasididžiavimo, antra vertus, taip nesibaidau to liūdno fakto, kaip jo baidosi kiti netoli pažengę mano tautiečiai.
Saulius Macaitis
LM kino apžvalgininkas
Literatūra ir menas, 1992-07, 02.15