Nuo Montano iki Kostnerio
Lapkričio 13-ąją Prancūzija atsisveikino su Ivu Montanu. Lygiai prieš mėnesį atšventęs savo septyniasdešimtmetį, nebespėjęs nusifilmuoti režisieriaus Žano Žako Benė (Jeane Jacques Beinex) naujoje juostoje, žymusis aktorius ir dainininkas galutinai perėjo į mitų sferą, nors buvo į ją įžengęs dar gyvas. Kažin kur dabar tos lietuviškos suvenyrinės klumpaitės su gintariukais (sako, aktorius nudžiugęs: ,,Sabo!"), kadaise gerbėjų įteiktos Ivui Montanui ir Simonai Sinjore, jiems viešint Vilniaus aerouoste?
Pasinėriau į lyriką. Bet kaip čia nepasiduosi nostalgijai, atsisveikindamas su viena paskutinių didžiųjų Europos kino legendų? Kaip neprisiminsi lyriško trapaus debiutanto su išsišovusiu nuo liesumo ,,Adomo obuoliu" jo pirmojoje, kad ir manieringoje, nepavykusioje juostoje - Marselio Karnė ,, Nakties vartuose" (1946).
Apskritai, šiandien peržvelgęs Ivo Montano filmografiją, labai nustebau. Pasirodo, vos keturių juostų mūsų masiniame ekrane („Stabas", „Atlyginimas už baimę", „Didysis žydras kelias", „Gyventi kad gyventum") pakako didžiuliam aktoriaus populiarumui įpūsti. Dar buvo plokštelės, buvo Sergejaus Obrazcovo mielas kino koncertas „Dainuoja Ivas Montanas", bet pamatus šlovei padėjo tie vos keli kino vaidmenys.
Matyt, ir nelabai romantišku pokario metu reikėjo romantiškų herojų. Žeraro Filipo romantizmas buvo daugiau teatrinės, „kostiuminės" prigimties, o Montanas atrodė artimesnis, nes kūrė amžininkus, tvirtus vyrus, tą romantiškumą tik leisdamas nujausti, dažniausiai ne pabrėždamas jį, o slėpdamas -- lygiai kaip likimo į Pietų Ameriką nutrenktas Marijus („Atlyginimas už baimę"), vairuojantis nitroglicerino sklidiną mašiną, slapčiausioje rūbo kišenėje it talismaną saugo seną Paryžiaus metro bilietą. Ta tvirto vyriškio gniaužiama romantinė iliuzija išliko ir naujesniuose Montano vaidmenyse, kuriuos po didžiulės pauzės vėl regime mūsų ekranuose.
Pauzė — dėl banalių, europiečiui visai nesuvokiamų, o mums dar ir kaip gerai pažįstamų dalykų. Mat, draugiškai pavažinėjęs po „nugalėjusio socializmo" šalį, pakomentavęs keliones, išleidęs rusiškai autobiografinę knygą, pabendravęs su Kremliaus šulais, Ivas Montanas ir Simona Sinjore ėmė šį bei tą giliau, nei aprašo laikraščiai, suprasti. Žudančios ironijos kupini Simonos prisiminimai apie aukštąsias partines Maskvos sferas, Chruščiovą. O po 1968 metų rugpjūčio, po tarybinės agresijos Čekoslovakijoje, ironijai nebeužteko jėgų: nuskambėjo atviri politiniai garsiosios poros pareiškimai, sukurti vaidmenys antitotalitarinės pakraipos filmuose.
Apskritai paėmus, nelabai pasitikiu politikuojančiais aktoriais, kaip ir ta vėliau įsiliepsnojusia, visaip reklamuojama Ivo Montano ir paties Ronaldo Reigano asmenine draugyste. Bet kategoriškas 1968-ųjų gestas, be abejo, buvo nuoširdus. Tarybų šalis atsakė tuo, ko iš jos tik ir buvo galima tikėtis: Montano ir Sinjore filmai buvo uždrausti, jų pavardės dingo net iš informacinių specialių žodynų — visai pagal Orvelą. Ir tik paskutiniuoju metu Montanas ėmė grįžti: komedija „Laukinis", psichologinis eskizas „Sezaras ir Rozali" (apie jį „Literatūros ir meno" puslapiuose ne per seniausiai rašiau), Anri Vernėjaus (Henrie Verneuille) politinis detektyvas „I kaip Ikaras", kuriame Montanas ir vėl praveria donkichotišką individualisto prokuroro, norinčio „pataisyti pasaulį", sielos kertelę, taip pat filmas „Ginklo pasirinkimas", dėl kurio nemažų meninių privalumų, jam pasirodžius, bus proga pakalbėti ir plačiau - ne tik apie aktorių.
Žinoma, šių dienų kino repertuaras atsitiktinai žvilga keistomis aktualijomis. „I kaip Ikaras" leis ir mums atsisveikinti su žymiu menininku, kita vertus, juostoje analizuojama politinių sąmokslų mechanika primins ir ne taip jau nutolusį rugpjūčio pučą. Na, o kadangi sakramentalios trys didžiosios raidės šiandien yra populiariausios ne tik mūsų spaudos puslapiuose, oficialiuose debatuose ir eilėse prie investicinių čekių ar dar kokio „aukso", tai amerikiečių filmo „Be išeities", prabylančio apie KGB spąstus vargšui Pentagonui, operatyvų išleidimą į ekranus reikia pripažinti tiesiog snaiperišku.
Šio filmo kryptį neblogai nusako viena pradžios detalė, kai prašmatnaus vyriausybinio priėmimo svečių rūbai, net drastiškai dekoltuotos suknelės įeinant tikrinami kažkokiais ten lokatoriais: ar nėra ginklų. ,,Be išeities" taip ir rutuliojasi — tarp Pentagono kompiuterių, gebančių išgauti atvaizdą net iš apšviestų juostų, tarp dekoltuotų rūbų ir kūnų, tarp gyvųjų trikampių: jaunas gražus karininkas — daili panelė be aiškaus užsiėmimo — senyvas, bet dar aistringas JAV gynybos ministras (šį vaidmenį puošia puikus aktorius Džinas Hekmanas); taip pat tarp „institucinių" trikampių CŽV— Pentagonas—KGB, kunkuliuojančių nė kiek ne mažiau audringomis emocijomis bei intrigomis. Be galo nelauktos ir, mano požiūriu, labai juokingos atomazgos (nors kas ten supras, ar amerikiečiai jos nesuvokė rimtai) negaliu pasakyti vien todėl, kad režisierius Rodžeris Donaldsonas už tai mane turbūt atiduotų į teismą, - nors, pagalvojus, gal tai būtų ir galimybė bent kaltinamųjų suole išvysti Holivudą...
Tiesą pasakius, „Be išeities" mane sudomina net ne šauniu finalu, o nepaprastu aktoriaus Kevino Kostnerio (Kevin Costner) -- to gražuolio iš JAV jūrų žvalgybos -- fenomenu. Šiandien jis, beje, jau ir režisierius, už debiutą „Šokiai su vilkais", kuriame pats ir vaidino, susišlavęs kone visus naujausius „Oskarus". Taip, jis vyriškas, dailus, tvirtas, sportiškas, kaip tvirtino viena kompetentinga kolegė, „moderniai seksualus", tačiau, didesnę filmo dalį sukinėdamasis tarp kompiuterių, jis ir pats atrodo daugiau kaip šiuolaikinės technikos stebuklas, labai panašiai imituojantis gyvą žmogų. Štai Montanui nereikėjo imituoti gyvybingumo, seksapilo, romantizmo, melancholijos — jis buvo, koks jau buvo. Ar tai herojaus samprata, nuo seno vienokia Europos kine ir kitokia Holivude? Ar apskritai viso šiandienos kino posūkis į tobulą prekę, į utilitarinius poreikius? O gal - ir viena, ir kita?..
Saulius Macaitis
LM kino apžvalgininkas
Literatūra ir menas, 1991-48, 11.30
