„Interfesto“ eskizai

Vasara niekada nelepino kino mėgėjų naujais ar juolab reikšmingais filmais. Ne išimtis ir šioji — galima nebent būgštauti dėl rudens, gali būti, kad ir tada ekranuose, anot Raimondo Vabalo, „niekas nepasikeis". „Literatūros ir meno" plotą užimti niekniekiais būtų ne itin sąžininga. Galiu nebent pasiūlyti ką tik Maskvoje pasibaigusio tarptautinio kino festivalio „Interfest — 92" įspūdžius: gal skaitytojas čia ras bent šiokios tokios nežinomos informacijos. Skirtingai nuo Maskvos tradicinio, vykstančio nelyginiais metais, šis neturi oficialių premijų, nėra čia konkursinės kovos, o noras tiesiog susipažinti su poros pastarųjų kino sezonų pasaulio sensacijomis atrodo taurus ir girtinas. Kitas dalykas, kad geri norai antrą sykį surengtame „Interfeste" dažnai jais ir lieka; anaiptol ne visi rimti kino festivaliai ar firmos pasiryžę bendradarbiauti su maskvėnais. Lieka rimtų ,,baltų dėmių" (man itin stokojo danų režisieriaus Bilės Augusto juostos pagal Ingmaro Bergmano autobiografinį scenarijų „Geri ketinimai", šiemet premijuotos Kanų Grand Prix). Bet ir tai, ką pavyksta čia pamatyti, šiokių tokių mintelių — nebūtinai optimistinių — sukelia. Jomis ir pasidalysime.

Taigi šiame ir artimiausiuose „Literatūros ir meno" numeriuose — netradiciniai „Susitikimai ekrane". Dar ir dėl to, kad iliustruoti.

RIETENŲ TERITORIJOJE

Nemažą festivalio dalį užėmė šeimininkų filmai, premijuoti svetur, taip pat informacinės peržiūros. Tai itin įdomu: šie filmai — nekalbant jau apie Lietuvą — nedemonstruojami net tėvynėje. Kur kitur juos pamatysi? Juoba kad rusų kinematografija, kad ir krečiama drugio, vis tiek turtinga talentų.

Vienas jų — šiandien iš ryškiausių — tai, be abejonės, Nikita Michalkovas. Nepamirštamas jo tyro žvilgsnio berniūkštis, kadaise, apie 1964-uosius, „vaikščiojęs po Maskvą". Nepamirštami išmonės, nuotaikos kupini, kinematografinę ir bendrąją kultūrą liudiję režisūriniai darbai, iš kurių ypač čechoviškoji „Nebaigta pjesė mechaniniam pianinui" įstrigo sąmonėn kaip mūsų pačių neišsipildžiusio gyvenimo atspindys.

Labai nelengvu laikotarpiu N. Michalkovo vaidmenys ir filmai savaip padėdavo gyventi — vien jau tuo triumfuojančiu artistiškumu. O šiandien elegantiškas piktų akių ponas pristato savo naujausią filmą „Urga. Meilės teritorija", pernai apdovanotą seniausiojo Venecijos kino festivalio Didžiuoju prizu, ir be šešėlio humoro pareiškia žinąs, kad salėje gausu nelinkinčių gero žmonių. . . Per „Interfesto" uždarymą, kai sponsorių firma įteikia N. Michalkovui savo prizą, jis dar kartą visus be jokio ankstesniojo artistizmo įžeidžia, tardamas, kad tai, matyt, apskritai pirmas ir paskutinis jo prizas, gautas tėvynėje, ir nueina nuo scenos, nė nelinktelėjęs mūsų aplodismentams.. .

O ar buvo už ką ploti? Žinoma, naujasis (ir ne pats gražiausias) kūrėjo imidžas uždeda antspaudą ir paties filmo suvokimui. Bet aš — žmogus iš šalies, kas man tos maskviečių rietenos dėl šlovės, valdžios, įtakos sferų. Tai štai , „Urga", nepaisant nieko, man pasirodė labai profesionalus (bet ar talentingas?) kūrinys, kurio tarptautinė sėkmė kruopščiai apskaičiuota, turint omenyje ir Rusijos motyvo traktuotę, ir vėl padidėjusį dėmesį meilės istorijoms, ir „naująją konjunktūrą": kone liguistą Vakarų interesą Rytams.

Urga — tai mongolų arkanas. Be utilitarinės paskirties, jis turi kitą, poetinę: kai ant urgos užrišamas raudonas raištis ir ji vertikaliai įsmeigiama į žemę, ap­link ją — „meilės teritorija". Plynoje stepėje regimas iš labai toli, šis ženklas įspėja neartėti, nes čia mylisi vyras ir moteris.

Nors N. Michalkovas savo interviu visaip dievagojasi, atseit štai tokia stepės simbolika ar net filosofija, tiesioginis ryšys su Dangumi etc. jam ir yra svarbiausia, patikėti tuo nelengva. Ypač po finalo, kai ant urgos užplaukia kitas falinis simbolis — bjaurus fabriko kaminas ir pasigirsta „balsas iš ateities". Maždaug: čia, kur kadaise mylėjosi mano tėvai, stovi tokia ir tokia gamykla; aš irgi jau vedęs, mėgstu keliauti; pernai mudu su žmona buvome prie Baikalo, sako, ten anksčiau gyvenę rusai; o šiemet vyksime į San Franciską pas japonus. . . Šiame „Urgą" vainikuojančiame pusiau anekdotiniame tekste, kaip matote, nėra nė kvapo kokio metafizinio nerimo. Užtat yra futurologijos išmanymas, ir be galo tiksliai pataikoma į šiandien Vakarus kankinančias fobijas.

Vakarų smalsiam miesčioniui — ir pagrindinių personažų traktuotė. Jų trejetas: jauna mongolų pora bei rusų vairuotojas Sergejus (V. Gostiuchinas). Visi — laukiniai. Gražu, kad, būdami tolygūs, jie ir žvelgia vieni į kitus kaip į laukinius, tik atlaidžiai, be paniekos. Pamenate „užkariautojo" frazę A. Puipos „Biliete iki Tadž Mahalio": „Net otčestv... dikari. .." Čia ji buvo supriešinta su pakankamai, pagal meto madą, idealizuotais lietuviais. O „Urgoje", kartoju, laukiniai — ir vieni, ir kiti, bet tą faktą žino vien tik Vakarų žiūrovas. Be to, tai laukiniai, taip sakant, diferencijuoti: mongolui labai apytikrėse, neišraiškingose scenose tebesivaidena čia jodinėjęs Čingischanas (prisiminkime, jog tai mongolo palikuonims žadamas pasaulis), o rusui, civilizacijos bei socializmo visai nustekentam, lieka neaiškus ilgesys ir sielvartas, išsiliejąs girta daina „Mandžiūrijos kalvose". Moderniame miesto restorane girtutėlis Sergejus kiša azijatams muzikantams pinigus ir, nusiplėšęs marškinius, rodo jiems nemaraus valso natas, ištatuiruotas ant jo paties kupros... Neblogai pažindamas rusų polinkį į savęs žeminimą, aš nenustebau, kai dalis salės būtent čia prapliupo karštais plojimais. Bet dar geriau suprantami balsai tų, kurie kalba apie Rusijos išpardavinėjimą, ryškėjusį jau itališkame Nikitos Michalkovo filme „Juodosios akys", apie užgaulų požiūrį į tėvynę ir tautiečius, kuris taip skiriasi, tarkim, nuo linksmos, subtilios gruzinų savikritikos.

Beje, „Urga", kad ir Rytuose filmuota, — prancūzų filmas. Prancūzija šiandien bene noriausiai finansuoja rusų talentus. Kodėl „Urgą" — aišku, kitais atvejais — nelabai. Kuriems galams jiems reikalingas Kiros Muratovos „Švelnus milicininkas", neatitrūkstantis nuo savų realijų, kad ir tiesiogiai naudojas amžiną motyvą — tarp kopūstų randamą naujagimį? O kas paskatino finansuoti jau grynai prancūzų juostą — Aleksandro Adabašiano „Mado, iki pareikalavimo" ir dar įteikti jai Kanuose prizą „Prancūzų kino viltys"? Juk šis kartais žaismingas, kartais tik anekdotiškas pasakojimas apie storulę laiškininkę Mado, gyvenančią kažkur prancūzų Balbieriškyje, dažnai net amatu, geru skoniu nepasižymi... Vien dėl egzotikos?

Tiesa, ir nugalėtų Napoleono karių palikuonys kartais dar moka pasišiaušti. Į „Interfestą" praslydo atgarsiai tarptautinio skandalo dėl Maskvos kino teatro „Mir", sugebėjusio įvaryti į bankrotą su juo bendradarbiavusią prancūzų firmą. Dėl solidarumo su savais bankrotais Prancūzija neparodė festivalio atidaryme žadėto garsaus „Sirano" (rež. Žanas Polis Rapeno), grasino atšaukti visą savo programą. Bet. .. tik grasino: viliojantis rusų nuoširdumas eilinį kartą suviliojo ir juos.

B. d.

"Literatūra ir menas", 1992-26,06.27