„Interfesto“ eskizai (II)

Praeitą kartą paminėjau Aleksandro Adabašiano prancūzų juostą „Mado, iki pareikalavimo". Tai gana būdingas dabarties kino reiškinys — pačiu sumanymu, žūtbūt pretenduojančiu į originalumą. Žinia, žodis „anekdotas" gali turėti ir siaurą tiesioginę prasmę, ir reikšti „siužetinį anekdotą", holivudiškai — „story". Ten, Amerikoje, jie seniai išprotėję dėl tvirtai sukalto „story", nes laisvų, atvirų siužetų masinė publika nemėgsta. Bet ir Europos kine, kuris anksčiau visada leisdavo sau prabangą ko nors neišsakyti iki galo, ką nors užfiksuoti ir taip įtraukti žiūrovą į patį kūrybos, interpretacijos procesą, pastaruoju metu pastebimas medžiagos amerikonizavimas, atsidavimas vienai vienintelei situacijai, turinčiai priblokšti žiūrovą netikėtumu ir tada jau išlaikyti jo dėmesį tos netikėtos situacijos variacijomis.

NUO ANEKDOTO IKI „STORY“

Dažni atvejai, kai „story", ir anekdotas siaurąja prasme sutampa. Štai Mado nori ištekėti, nors šansų tam nedaug — ir dėl jos komiškos išvaizdos (ji dar natūralesnė, kai, savo galingą kūną įbrukus į kombinezoną, dviračiu vežioja paštą, o su vakarine ir dar būtinai raudona suknele kelia tiesiog šiurpą), ir dėl vyriško tiesmukumo, kai ji kiekvienam sutiktajam išdrožia savo ketinimus. Netikėtumu situacija nepribloškia, bet sudomina — ypač pačiu pirmuoju epizodu, kai medžiais apsodintu keliu iš kadro gilumos į mus važiuoja ši stambi dviratininkė, prie kiekvieno medžio sustojanti ir stropiai kažką ant jo klijuojanti. Pasirodo, matrimonialinius pasiūlymus (išgirdusi kažkieno patarimą skelbtis spaudoje, Mado energingai išdėsto savo teoriją: ji ir bandelę perkanti tik tada, kai įsitikina, kad ji karšta, tad kokio velnio jai mokėti iš anksto, nesant tikrai dėl rezultatų). Malonus automobilistas, regis, jau užkibęs ant skelbimų kabliuko, pasirodo besąs policininkas; jis grubiai stumia Mado į savo mašiną, o paskui skambina į paštą — kokios, girdi, debilės čia pas jus dirbančios...

Gražiai sumanytą pradžią keičia, deja, tik trypčiojimas vietoje. Miestelyje pasirodo prasigėręs ir visų užmirštas, (bet vietos mastu vis dar įžymybė) kino režisierius, ir Mado visą neišeikvotą energiją sutelkia į šią yrančią tvirtovę. Gaila, Olegui Jankovskiui, kuriančiam šį jau padėvėtus baltus kostiumus vilkintį tipą, nepakanka ironijos, jis siūlo rimtai užjausti apipešiotą herojų. Bet kulminacija siejasi ne su juo, o su naktinėmis Mado maudynėmis, kai rasti jos rūbai įtikina miestelėnus laiškanešę pasiskandinus, kai visi laksto krantu ir garsiai deklaruoja savo meilę (?) šiai nerangiai personai. Susigraudinusi Mado išlipa į krantą, ir čia filmas gali vėl prasidėti iš naujo.

Į anekdotinį pasakojimą pastaruoju metu ypač linksta buvusios Sovietų Sąjungos režisūra, gal tai kiek ir geriau, negu dar visai neseniai ekranuose klestėjusi „černucha", Štai A. Adabašianas dar kiek maskuojasi poetinėmis (deja, prasto skonio) impresijomis, o nauja rusų kino žvaigždė Nikolajus Dostalis atvirai sako: čia erotinis anekdotas. Filmas vadinasi „Mažasis didžiojo sekso gigantas", o Fazilio Iskanderio apysakaitė, pagal kurią jis sukurtas, — „Ak, Maratai!"; opusas lyg sumuoja moterų, pabuvusių pietiečio Marato guolyje, malonius įspūdžius. Deja, vargšas Maratas, kurį vaidina niekur į atvirą estradą nenuslystantis estrados „gigantas" Genadijus Chazanovas, visą laiką laviruoja ties impotencijos riba: tai jam kliudo įsivaizduojamas Lavrentijaus Berijos žvilgsnis, tai konkurencija su... smaug­liu, naujos Marato draugės cirkininkės partneriu, tai vėl kokie niekai. Ak, Maratai... Anekdotai apie jį įžūlūs ir drauge skoningi, retro epizodai maloniai stilizuoti, „qui pro quo" elegantiški (toks epizodas, kur parodyta aukštuomenės kompanija, susidedanti iš lesbiečių bei pederastų; vargšas Maratas čia priverstas tapti kone sąvadautoju). Gal pirmą kartą teko ekrane išvysti savitos F. Iskanderio prozos vertą kino analogą. Ir jeigu „Lietuvos kinas" toliau sėkmingai pirkinės visokias „Lesbiečių gaujas", apeidamas „Mažąjį didžiojo sekso gigantą", turbūt teks galutinai nusivilti šios organizacijos net ir komercine uosle.

Anekdotas anekdotui nelygu. Tokio žanro rusų kūrinukas, imituojantis politinį, — „Griežto režimo komedija" (režisieriai V. Studenikovas, M. Grigorjevas) — jau nieko kito, išskyrus pasišlykštėjimą, sukelti negalėjo. Lenino šimtmečiui vienos kolonijos kaliniai repetuoja revoliucinį spektaklį. Kriminalistai pamažu „įsijaučia" į Lenino ir jo bendražygių vaidmenis. Tai ir viskas. Medžiagos — penkioms minutėms, o ji tempiama iki pilno metražo. Kaip anksčiau Leninas buvo ekrane netalentingai, grubiai liaupsinamas, taip dabar chamiškai iš jo tyčiojamasi. Regis, „revoliucinė" tema, ilgai buvusi rusų kino prakeikimas (teoriškai buvo išradę net naują „žanrą" — „istorinis revoliucinis filmas"), liks tokia dar ilgai, tik dabar objektas „perprasminamas".

Prastas, pavyzdžiui, olandų humoras, aišku, niekuo ne geresnis už tokį pat rusų. Štai „Floderių šeima" (rež. D. Masas) aiški nuo pačių pirmųjų kadrų. Daromas socialinis eksperimentas: kas būtų, jeigu liumpenų Floderių šeimynėlę iš bidonvilio perkeltume į ištaigingiausią miesto rajoną? Na, apterštų. Na, taptų kaimynų siaubu—ir kas iš to? Turėdamas progą pasakysiu, kad olandų kino retrospektyva, kurioje nematėme žymiausių šalies meistrų (Joso Stelingo, Orlovo Zenkės, Renė van Ni) filmų, buvo tiesiog beprasmiška, kaip, beje, ir kitos (išskyrus aktoriaus Bruno Ganco) „Interfesto — 92" retrospektyvos: „Vokiečių trileris", „Mil Velio (JAV) tarptautinio kino festivalio filmai". Eilinė komercinė produkcija, ir tiek.

Tiesa, viena olandų retrospektyvos juosta — „Paskutinė sala" (rež. M. Goris) — pretendavo į metaforą. Virš Vest Indijos, dėl kurios olandai, regis, vis nenustoja dūsavę, sudūžta keleivinis lėktuvas, pagalbos nėra, išlikę gyvi žmonės kuria mikrovisuomenės modelį, galiausiai sužvėrėja (laukiau kanibalizmo, bet jo, kad ir keista, nebuvo — gal todėl, kad sala ir šiaip kupina skanaus maisto). Pretenzijos didžiulės, o filmas antrinis, eksploatuojantis jau labai gerai žinomą „story", bet pateikiantis jį it pirmą kartą. Negi autoriai bus neskaitę Viljamo Goldingo „Musių valdovo", kur tas pats pasakyta glausčiau, meniškiau, giliau? Negi norvegų filmo „Laiko sauja" (rež. M. Aspogas) kūrėjai bus nematę Ingmaro Bergmano „Žemuogių pievelės", jeigu taip pat, tik prastai, neišradingai kalba apie senatvišką prarasto laiko trauką? Ne, čia, matyt, sąmoningai „rimeikai": atsirado naujos žiūrovų kartos, ir joms pateikiamas „adaptuotas", tiražavimo visai nuvertintas originalas.

Žymus vokiečių režisierius Folkeris Šlendorfas lyg ir tikisi, kad jo žiūrovas bus skaitęs Makso Frišo romaną „Homo faber". Bet gali būti ir neskaitęs: fabula ekrane perpasakojama rišliai, ji panardinama į reklamiškai traktuotas geografines platumas, o pagrindinis incesto pavojaus motyvas iki šiol kine beveik yra išsaugojęs tabu (neskaitant dviejų, trijų B. Bertolučio, L. Malio ir kt. filmų), todėl savaime yra sensacingas. Nelengva patikėti, kad nervinga, keista, šokuojanti „Skardinio būgnelio" materija ir pavargusi „Homo faber" meistrystė — to paties režisieriaus. Gal Šlendorfas paseno, gal jo kūrybai neigiamos įtakos turėjo metai, praleisti Holivude, ir, matyt, formaliai perimtas „story" principas (tą signalizavo jau ankstesnis jo kūrinys, fantastinė „Tarnaitės istorija")? Šiaip ar taip, „Homo faber" buvo rodomas Toronto, Londono, Berlyno kino festivaliuose, pristatytas „Felikso" premijoms ir nieko nepešė. Europos kinas amerikietiškėja taip sparčiai, kad, ko gero, ir „Feliksas", kaip alternatyva amerikiniam „Oskarui", ir pati Europos kino akademija buvo sukurta jau per vėlai...

B.d.

"Literatūra ir menas"

1992-27,07.04