Prancūzai atakuoja!

 

Jau praėjusios savaitės „Susitikimuose..." nedrąsiai užsiminiau apie artėjančią prancūzų kino programą, vienijančią klasikines „naujos bangos" juostas ir šį tą iš prancūzų dabarties „autorinio kino". Šiandien, laimė, galima drąsiai tvirtinti: retrospektyva įvyks! Adresas: du Kauno kino teatrai ir Vilniaus kino teatras „Helios". Data — vasario 10-oji ir dar 11 dienų.

Retrospektyva — proginė. Prancūzijos užsienio reikalų ministerija nusprendė plačiai pažymėti įtakingo (jeigu ne įtakingiausio) kinematografinio žurnalo „Cahiers du cinema" („Kino sąsiuviniai"), įkurto 1952 metais, jubiliejų, o šio jubiliejaus atgarsiai filmų pavidalu štai pasiekia ir mus.

Prisipažinsiu iš karto: nemoku prancūzų kalbos, užtat tie „Cahiers du cinema" numeriai, kurie retsykiais patekdavo į rankas, teikdavo nebent vizualinį malonumą. Žinoma, tai nereiškia, kad nesu skaitęs į kitas kalbas verstų žymiųjų žurnalo autorių (dažnas jų vėliau persiorientuodavo į kino režisūrą), iš kurių negaliu nepaminėti bent jau legendinio „kritikos Aristotelio", leidinio kūrėjo Andrė Bazeno (Bazin). Kokia likimo pašaipa — mirti keturiasdešimties metų, 1958-aisiais, kai tavo nuspėta ir teoriškai motyvuota „naujoji banga" dar tik gimsta, kai nebegali išvysti konkrečių rezultatų ir belieka garbingas, bet tau pačiam jau nieko nebeduodantis „dvasinio tėvo" vardas!..

Taip pat nemeluosiu, kad esu matęs visus dvylika filmų. Beje, „Sutikimuose..." pateikti dvylika minirecenzijų irgi būtų absurdiška, tad reikia apsiriboti kai kuriais konkrečiais įspūdžiais ir ne visai konkrečiais lūkesčiais, kurie galbūt gali ir apgauti — ir patį mane, ir skaitytoją. Nes kiek tokių atvejų būna kine: lyg ir gerai pažįstamas režisierius staiga keičia savo imidžą, ir lieki sutrikęs, abejojantis: ar tai tikrai tas pats autorius?

Labiausiai noriu pirmąsyk (štai tokios buvo sovietinio kritiko „privilegijos") susitikti su režisieriumi Maksu Ofiulsu (Ophuls), filmo „Lola Montes" (1955) autoriumi. Ne todėl, kad labai domintų XIX amžiaus garsios ispanų šokėjos, avantiūristės ir kurtizanės reali gyvenimo istorija, o todėl, kad tas pats Bazenas anuomet pareiškė: „...aš žaviuosi Ofiulsu, kuris, turėdamas sąlygiškiausią siužetą ir dirbdamas kino gamyboje, dažnai stumiančioje į prasčiausią akademizmą, suįžūlėjo ir, maža to, sugebėjo sukurti „avangardinį" filmą". O kitas žinomas kritikas Pjeras Lepronas (Leprohon) sušuko: „Šią akimirką (rašyta 1957-aisiais — S. M.) savo filmu „Lola Montes" režisierius padarė tokį šuolį, kad apstulbę žiūrovai ne iš karto nuėjo įkandin. „Lola" gali palaukti. Jie pasivys..." Įdomu tik, kaip mūsiškė publika, ar jau bus pasivijusi?

Su Ofiulso kūrinio pavadinimu siejasi Žako Demi (Demy) „Lola" (1961). Jei kas tebemyli šio autoriaus „Šerburo lietsargius", — malonumas laiduotas, nors muzikos „Loloje" ir ne tiek daug. Tiesiog panaši kūrinių melodika — jausmo skaidrumas, viltis ir liūdesys, jaunutės baltarūbės Lolos (Anuk Emė — Aimee) ėjimas Nanto skersgatviais ir laiptais... Poetinio žvilgsnio tikiuosi ir iš Eriko Romero (Rohmer) garsaus filmo „Mano naktis pas Mod", 1969 (tik tas poetinis žvilgsnis neįsivaizduojamas be autoriui būdingų mikrostebėjimų, nebūtino dialogo tankmės, jau pažįstamos mums iš „Žalio spindulio", „Keturių Renetės ir Mirabelės nuotykių", „Mano draugės bičiulio"). Jo kūryba — labai savita „naujos bangos" atšaka, kaip ir kolegos Žako Riveto (Rivette) juostos (retrospektyvoje — „Paryžius priklauso mums", 1961).

Keturi režisieriai programoje atstovauja tai kartai, kuri atėjo po „naujosios bangos", kuri kartais imituoja anos improvizacinius principus, o kartais demonstratyviai kuria savus. Iš matytų menininko Moriso Piala juostų niekaip negalėčiau nusakyti jo interesų, jo poetikos krypties. Kadaise didžiulį įspūdį paliko Kanuose nugalėjęs Piala filosofinis kūrinys „Po šėtono saule" (1987), bet Vilniuje rodomą ankstesnę jo juostą „Pirmiausia išlaikyk brandos egzaminus" (1979) greičiausiai ženklina dėmesys jaunimo problematikai ir su ja susijęs brutalus stilius.

Nors gal tai ir mano asmeninė bėda, tačiau matytos kitų trijų režisierių kūrybos nuotrupos sąmonės giliau nepaveikė. Andrė Tešinė (Techine) ir kokiame „Baroke" (1977), ir Vilniuje rodomoje „Nusikaltimo vietoje" (1986) grakščiai žaidžia mįslingais likimais, puikiais vaizdais, bet kažin ar šios juostos primena „genijaus žaisliukus", kokie buvo, tarkim, kai kurie Orsono Velso (Welles) filmai. Gražūs, psichologiškai painūs, maloniai lengvi ir dažniausiai, skirtingai nuo M. Piala, visiškai asocialūs Žako Duajono (Doillon; prisimenate jo „Penkiolikmetę", 1989?) kūriniai: panašu, toks pat bus ir mums atvežtas „Mažasis nusikaltėlis" (1990), šiemet jau gavęs „Feliksą" už jaunos aktorės Klotildos Kuro (Cureau) vaidmenį. O bene mįslingiausia šio flango figūra man lieka autorinio kino atstovas Filipas Garelis (Garrel) ir jo „Išganingi bučiniai" (1989), premijuoti Venecijoje, nes ankstesnis jo kūrinio „Laisvė, naktis" avangardizmas, pamenu, kėlė greičiau protestą.

Tegul paskutiniaisiais žodžiais pasirodysiu kaip senamadis ar neišmanėlis, vis dėlto manau, kad ir šiandien nė kiek nėra pasenę trys klasikiniai „naujosios bangos" filmai, kuriuos, regis, vėl žiūrėtum ir žiūrėtum. Tai Fransua Triufo (Truffant) „400 smūgių" (1959), paaugliui herojui skirti, su paauglio švelnumu ir dedikuoti „dvasiniam tėvui", tokiam dar tada jaunam Andrė Bazenui, tiesiog už rankos įsitempusiam Triufo paskui save į kiną... Tai Klodo Šabrolio (Chabrol) „Gražuolis Seržas" (1959), persmelkianti jaunų jo personažų neviltis, kuri taip kontrastuoja kai kurioms vėlesnėms suburžuazėjusio režisieriaus juostoms, jų abejingam amatui ir, deja, netikrumui... Na, ir aišku, Žano Liuko Godaro (Godard) „Iki paskutinio atodūsio" (1960) — pavadinimas it priesakas savam, tik savam kinematografui, vykdomas iki šių dienų. „Laisvė" — galėtum primityviai pervardinti, siedamas tą lyg ir eilinę gangsterinę istoriją ir su naktim, ir su diena, ir su visais metų laikais, ir su žmonių nuostatomis, ir su kino, niekada tokio prieš tai nematyto, samprata.

Aišku, nebūtų prancūzų kine tokių garbių Amato, Meistrystės specų kaip Žanas Renuaras (Renoir), gal „naujoji banga" būtų gavusi postūmį kur kas vėliau, o gal ir visai nebūtų iškilusi. Užtat gyvybingąjį, žaismingąjį Renuaro kūrinį „French cancan" (1954), irgi įtrauktą į „Cahiers du cinema" programą, sutinki kone kaip asmeninę dovanėlę. Tarytum būtų atėjęs naktį Kalėdų senis ir įbrukęs į tavo lopytą kojinaitę kažką žinoma, bet dėl to tik dar labiau geistina...

Saulius Macaitis

LM kino apžvalgininkas

Literatūra ir menas, 1992-06, 02.08