Sensacija po 18 metų

Saulius Macaitis

1991-07-27

Nereikia šiame pavadinime ieškoti tradicinio inkštimo: girdi, mes vargšai, apvogti, pasaulio meno sensacijos iki mūsų keliauja dešimtmečius... Viskas taip. Tačiau kino ilgaamžiškumo dėsniai ypatingi, mažai ištirti. Labiau sensta poetinės introspekcijos, ir tikrai liūdna, kad Kokto „Orfėjo", Felinio „8 1/2" ar Antonionio „Raudonosios dykumos" mūsų žiūrovai negalėjo įvertinti tada, kai juose pulsavo jauni syvai. O štai mūsų sąlygomis žvelgti istoriškai į kokią Osimos „Jausmų imperiją" (1976) beprasmiška, ji dar ilgam išliks sensacija -deja, ne meilės filosofijos, o daugiau papročių sferoje. Panašus likimas, man regis, laukia ir italų „Didžiojo rijimo", 1973 m. tapusio Kanų festivalio sensacija, daug liberalesnės, nei mes, Lenkijos ekranuose pasirodžiusio vos prieš porą metų, - filmo šviežio, talentingo, nesenstančio ir turbūt ne ką daugiau suvokiamo nei jo premjeros laiku. „Didžiuoju rijimu" Lietuvoje prasideda seniai šioje rubrikoje žadėta skandalisto Marko Fererio kūrybos retrospektyva.

Gali pasirodyti, kad „Didįjį rijimą" tiesiogiai įkvėpė vos prieš metus, 1972-aisiais sukurtas Luiso Bunjuelio „Kuklus buržuazijos žavesys". Gal bent iš dalies taip ir yra. Prisimenate: Bunjuelio herojų grupelė niekaip, tarsi lydima kokio prakeiksmo, negalėjo drauge papietauti. Fereris šią situaciją apverčia aukštyn kojomis. Jo keturi draugai - Marčelas (M.Mastrojanis), Filipas (F.Nuarė), Mišelis (M.Pikolis) ir Ugas (U.Tonjacis), susirinkę nuošalioje pilaitėje į puotą, kažkurio pavadintą „gastronominiu seminaru", nebegali... „neryti". Iš pradžių jie visi -žavūs hedonistai, puotą pagardinantys sekso desertu, vėliau - kūno negalių kamuojami sukriošėliai, o neįvardintas prakeikimas galioja, reikia ryti toliau, iki pat loginio galo. Bunjuelio siurrealistinių pokštų ažūras čia lyg ir pakeičiamas „tiesiogine kalba". Ir vis dėlto „Didysis rijimas" nėra toks nešvankus, kaip buvo galima pamanyti, rimtai patikėjus tarybinės kritikos žaibais. Distancija tarp ekrano ir publikos išlaikoma net, sakyčiau, elegantiškai, o viso šito kino spektaklio sąlygiškumą gražiai pabrėžia kad ir ta detalė, jog populiarių aktorių ir jų herojų vardai sutampa.

Žinoma, šis filmas - metafora. Tačiau kokia? Ar tik apsirijusios vartotojų visuomenės? Toks aiškinimas tuomet buvo gana populiarus, bet prieš jį, kaip siaurinantį filmo prasmę, pasisakė pats Fereris, atrodytų, daugiau mistifikacijos dėlei citavęs Ekleziastą. Ir kas apskritai per mitas toji „vartotojų visuomenė"? šiandien pas mus kiekviename žingsnyje matydamas staigų „idealisto" virtimą „vartotoju", gali suabejoti, ar taip jau neteisus cinikas Fereris, esminiais žmogaus prigimties banginiais paskelbdamas valgį ir seksą. Ir viena, ir kita neišvengiama - tad Fererio terminas „katastrofinis optimizmas" gal ir nėra tik jaukas kritikams, gal reiškia blaivų susitaikymą. Ir dar, žinia, neišvengiama mirtis.

Mirties nuojauta persmelkia šį kartais labai linksmą, net Renesanso dvasią - primenantį, o tarpais karčiai neramų ar net elegišką filmą nuo pradžios iki galo. Herojai žiūri į savo atspindžius veidrodžiuose, stebi vienas kito veidus ir tarsi patys spartina, lengvina tą nebylų, nenutrūkstantį Mirties darbą. Galbūt tai pati mirtis pasirodo gundančiu mokytojos Andrea (A. Fereol) pavidalu? Ištverme pralenkusi seniausios profesijos atstoves, švelni ir kažkokia išslystanti iš apibūdinimų gniaužtų, dailia, it tekinta savo kūno dalimi paslaugiai kočiojanti tešlą būsimam tortui - argi atsitiktinai būtent ji liks šioje pilaitėje iki galo? To galo, kurį charakterizuoja keistas, visam laikui įstringantis ir didelio menininko meistrystę liudijantis kadras: pilaitės sode išmėtyta šviežia skerdiena, aplinkui ramiai sėdi išpuoselėti šunys, nė vienas jų nereaguoja į mėsą taip „šuniškai", kaip šiandien reaguotume mes...

Saulius Macaitis

LM kino apžvalgininkas

Literatūra ir menas, 1991-30, 07.27

Komentarai