Skirtingi genai
Štai mūsų ekrane susidūrė du ne prasčiausi pramoginiai filmai. Abu - apie nusikaltimą, abu - ne tik konstatuojantys, bet ir bandantys analizuoti. Bet kokie jie skirtingi, kaip daug jie pasako apie savo šalių - JAV ir Prancūzijos - gyventojų mentalitetą, nacionalinę tradiciją, pagaliau apie kinematografijų skirtybes! Galbūt net įdomiau juos žiūrėti vieną po kito; tai, kad vienas filmas naujas, o kitas (prancūzų) dar 1976 metų, šiuo atveju didesnės reikšmės neturi.
Nors amerikiečių juostoje „Šeimos biznis" pakanka ir liūdesio, minčių, vis dėlto ji linksta į kriminalinės komedijos pusę. Trijų vienos šeimos kartų vyriškių - senelio, tėvo, sūnaus - vaidmenis Sidnis Liumetas, dažnai vadinamas „aktoriniu" režisieriumi, patikėjo trims Holivudo žvaigždėms, kurios čia spindi lygia, be didesnių netikėtumų, šviesa, kiek užgoždamos fonines figūras. Ryškiausiai - Šonas Koneris (buvęs Džeimsas Bondas, o dabar senelis Džesis), tiesiog besigardžiuojantis savo vaidmeniu: gal aktoriui malonumą teikia ir tai, kad Džesio pavardė - Makmalenas, jis - airis, o pats Korneris, žinia, - aršus airių nacionalistas.
Entuziastingo, patrakusio senio Džesio šešėlyje šį kartą lieka, kad ir keista, ne mažiau ryškus charakterinis aktorius Dastinas Hofmanas. Gal tai sąlygojo ir jo kuriamas vaidmuo: sūnus Vitas linkęs į kompromisus, jei ką nors veikia, tai nuobodžiai abejodamas, ir tirtėdamas. Apie anūko Adamo atlikėją Metju Broderiką, labai populiarų tarp jo gimtinės vienmečių, rimčiau turbūt bus galima prabilti ateityje.
„Žvaigždžių sistemos" privalumai ir silpnybės „Šeimos biznyje" akivaizdūs. Ir dar: pagal seną Holivudo tradiciją renčiama „istorija" - tegul originali, bet turi labai jau aiškų karkasą. Džesis yra gausybę kartų teistas už vagystes bei sukčiavimą; ir filmo pradžioje jį iš cypės gelbsti mylimas anūkas. Vagies amatą, kad ir vidujai priešindamasis, perėmė padorusis Vitas. O Adamas, spjaudamas į aukštojo mokslo diplomą, pats siūlo artimiausiems žmonėms aferą - pasirodo, ne tokią jau nepavojingą, kaip jam atrodė.
Aukštakakčių intelektualų, jaunų karjeristų, „jupių" epochoje jaunėlis atrodo pats nerealiausias personažas. Bet čia ir glūdi sumanymo netikėtumas. Kiekvienas amerikietis, tarsi teigia autoriai, turi pionierių, traperių, herojiškų avantiūristų genus, ir ne jo kaltė, kad šiandieninė epocha neleidžia tiems pradams pasireikšti kitaip, kaip tik tampant „kriminogeniniais genais", apie kuriuos ekrane taip daug ir šmaikščiai šnekama.
„Story", žvaigždės, pašmaikštavimai, net kalbant apie rimtus dalykus, - tradicinis Holivudo receptas, nors ir režisierius, ir pats filmas, kartoju, anaiptol ne iš blogiausių. Bet koks mums artimas prancūzų režisieriaus Aleno Korno (Corneau) filmas „Policininko pistoletas „Pitonas 357" ir kokioje skirtingoje aplinkoje jis atrodo gimęs! Ten, amerikiečių juostoje, - žaidimas, čia viskas - rimtai, ten nusikaltimas - daugiau žaidimo sąlyga, kelianti lengvapėdišką atodūsį dėl avantiūrizmo dvasios, čia nusikaltimas - pirmiausia moralinė problema, nors moralizuoti Korno ir nežada. Ten, nepaisant palankių motyvų (Džesis - airis, Vito žmona - žydė, veiksmas aprėpia ir demimondo pervytusių gražuolių, ir supermodernių mokslinių institutų aplinką), visiškai nėra atmosferos, viskas techniškai tobula, tačiau be akcentų, viskas atrodo lyg ir vienodai svarbu arba nesvarbu. Plastika - skambi, bet reklaminė; Liumetas, beje, anaiptol ne vienintelis neturintis plastinės klausos amerikiečių režisierius. Čia, „Pitone", veiksmas jau nuo pirmųjų kadrų panardinamas į raiškią, net rafinuotą vaizdinę terpę. Kas ta mergina (Stefanija Sandreli), išnyranti iš nakties ir naktyje dingstanti, - dailininkė, reporterė, prostitutė, išlaikytinė? Kokie kompleksai graužia dar šaunaus Yvo Montano - policijos inspektoriaus Fero būtį? Kokie keisti ryšiai (sąmokslas? susitarimas?) sieja pagyvenusį vyriškį juodų bedugnių akių žvilgsniu (verčiančiu prisiminti aktorių Fransua Perjė (Perier), kadaise vaidinusį Felinio Kabirijos žudiką) ir jo paraližuotą, bet viską reginčią aristokratę žmoną, kurios vaidmenį kuria neprilygstamoji Simona Sinjore (Signoret)?
„Šeimos biznis" - peršviečiamai aiškus, ten jau nuo pirmųjų epizodų suprantama, „kas yra kas". Tuo tarpu prancūzų juostos kūrėjai intriguoja ne elementariu „ar pavyks apiplėšimas", o dėmesiu poelgių motyvams, kurie dažnai slapstomi ne tik nuo visuomenės, o ir nuo savęs, šventu įsitikinimu, kad nė vienas nėra šimtu procentų teigiamas arba neigiamas žmogus. Tam žmogaus prieštaringumui analizuoti, moralinėms dilemoms spręsti čia pasitelkti puikūs aktoriai, traktuojami „Pitone" ne kaip žvaigždės, o kaip analitikai. Ir nors A. Korno filmo ištakos - kaip tik amerikiečių „juodasis romanas" ar ir pokario laikų „juodasis filmas", prancūzų psichologinė tradicija, meistriškai formuojama atsmosfera čia vis dėlto lemia nesenstantį kūrinio savitumą.
Fabulos, „story" atžvilgiu prancūzai, deja, nėra stipriausi, kai kas, kaip Montano herojaus ryžtas subjauroti rūgštimi veidą, atrodo, švelniai tariant, išgalvota. Bet atmosferos meniškumas glaisto tokias klaidas, greta herojų čia alsuoja, savą gyvenimą gyvena ir senosios prancūzų pilys, ir antikvariniai daikčiukai, ir dejuojantis nužudytos merginos butas, kurį niokodamas Fero ieško įkalčių. Tai kas, kad gyvenime jis greičiausiai būtų jų neradęs. Ekrane tiesiog sukuriama savita užburianti vizija, ir ne taip jau svarbu, kiek pedantiškai ji atitinka tikrovę, svarbiau, kad ji nestandartizuota, o unikali, kaip tos amžių šnabždesius menančios Luaros slėnio pilys, kokių Amerikoje, deja, nėra.
Saulius Macaitis
LM kino apžvalgininkas
Literatūra ir menas, 1992-21, 05.23
