Keistenybės

Šie du filmai turbūt nėra itin reikšmingi. O vis dėlto virš bendros pilkos masės jie iškyla, išsiskirdami pirmiausia tam tikru keistumu — ir personažų, ir pačios struktūros. Sugebėjimas prikaustyti žiūrovų dėmesį šiandien nėra menkas privalumas. Tačiau tai sunkiai pasiekiama daugumai filmų, jau dėl savo žanro (detektyvas, trileris) turinčių imponuoti paslaptimi,   tačiau   ją   tik   imituojančių.

 

Abiejų juostų autoriai į pačią žanro sąvoką žiūri be jokio pieteto. Štai kinų „Šaolinio pilis" (rež. Čangas Siujenas) atrodo sumanyta tik kaip istorinis nuotykių šlageris. Bet autoriai, pradėdami filmą klaikiai išsiviepusio Budos statulos vaizdu, jau viename pirmųjų kadrų akcentuodami vyresniojo klausimą jaunam skustagalviui: „Ar tu gali nežudyti?", gausiai pribarsto į avantiūrinę kūrinio tešlą filosofinių (ar tariamai filosofinių) prieskonių. Kadangi rimtų juostų apie budizmą mūsų ekranuose kaip ir nebuvo, tenka praryti ir šį paviršutinišką, eksportinį jo variantą, o tapybiškame senųjų kovos būdų apdainavime įžiūrėti tai iškylančią, tai vėl pranykstančią metaforinę prasmę.

 

Man „Šaolinio pilis" įdomi dar ir tuo, kad ji rodo dabarties Kinijos kinematografininkų nuotaikas: užteks Honkongui (čia jis tik koprodiuseris, taigi reklama „Honkongo filmas", paskleista po respubliką, klaidinga) ar kokiam italui Bertolučiui („Paskutinis imperatorius") kirpti kuponus nuo spalvingos mūsų istorijos, laikas patiems ja pasinaudoti ir būtent su ja (o ne su vidinę reikšmę teturinčiais socialiniais filmais) išeiti į pasaulio rinką. Apskaičiavimas gana tikslus, nes šiandien prisilytėti prie Sungų dinastijos (VII a.) realijų reiškia ne tik atsiduoti reginiui, kuris čia, žinoma, yra — margaspalvis, kartais labai gražus, — bet ir, traktuojant — budizmą, neišvengti pokalbio apie universalias vertybes. Tačiau visa tai turi ir tam tikro cinizmo: ir dėl anglų kalbos, ir dėl „senovės" gražuolės su šunimi, tarsi išnirusios iš reklaminio plakato „Aplankykite Kiniją", ir dėl šaltokai apskaičiuotos žiaurumo, metaforiškumo, egzotiško humoro, reginio  samplaikos (tarkim, scenoje, kai kopūstų lauke besitreniruojantys jaunuoliai judesiais imituoja varlių šokčiojimą). Nugali, aišku, reginys — tas ore nuo įtampos virpančių, smūgiui išmestų rankų ir kojų akrobatinis baletas, kuris, reikia pripažinti, atliktas ir sumontuotas meistriškai, o dėl pabrėžto   sąlygiškumo   net   ir   nešokiruoja.

 

Žinoma, „Šaolinio pilis", intriguodama ir erzindama, iki meno reiškinio, koks buvo „Raudonas gaolianas", vis dėlto nepakyla. Bet ir tokių režisierių, kaip pastarojo kūrėjas Čžanas Imou, Kinijoje, matyt, negausu — kaip kad Indijoje tėra vienas Satjadžitas Rėjus. Na, o užsibrėžtąją užduotį „Šaolinio pilies" kūrėjai pasiekė: filmas su nemažu pasisekimu perėjo pasaulio ekranus, ir tas davė impulsą visam ciklui. Viena šio ciklo juostų — „Šaolinio kovos menas" — irgi rodoma pas mus, bet ji tik patvirtina seną taisyklę (pakartojimai ir yra —tik pakartojimai!), o savo „instruktažiniu" pavadinimu primena gal dar paties Mao laikus, kada kinematografininkai, nesukdami sau galvos, pavadindavo meninius (sic!) filmus tiesiai šviesiai: „Vidinės Mongolijos tautų pergalė", „Raudona vėliava virš Cuigano", „Koncentracijos stovykla Šan Jao" ir panašiai. Tai rodo, kad tendencijos naujos, o šaknys — oi, kokios gilios. Gal iš čia ir tas bendras keisto fenomeno įspūdis, apimantis seanso metu.

 

Kitas keisčiausias savaitės siurprizas — prancūzų režisieriaus Žano Bekero „Pragaištinga vasara". Nors sunku įsivaizduoti labiau nutolusias kinematografines tradicijas nei kinų ir prancūzų (tiesa, būta sąsajų: komedija „Kinai Paryžiuje", Godaro „maoistinės" juostos), bet ir čia susiduri su visišku autorių atsipalaidavimu,   nesirūpinimu teoretikų  išgalvota žanro sąvoka. Tiesiog „gyvenimo srautas" kažkokiame nūdienės Prancūzijos užkampyje, o tokiame sraute žinia, pasitaiko komedijos, tragizmo, psichopatologijos — visko. Iš pradžių, stebėdamas, kaip jaunas gaisrininkas Florimonas (Alenas Sušonas), kankinasi, negalėdamas rasti kontakto su ta vienintele, kurią jis aistringai myli ir su kuria, pardon, miega visi, išskyrus jį, esi linkęs nusiteikti lengvai buitinei komedijai, kurių prancūzai — dideli specialistai. Betgi ne, prologas, kur kažkoks išraiškingų bruožų barzdyla tempė savo vežimėlį it žmogiškųjų aistrų naštą per įvairius metų laikus, žadėjo visai ką kita. O ir Florimono aistrų objektas — jaunoji Eliana (Izabelė Adžani), judri, paviršutiniška, trumparegė, vulgaroka, jau „Pragaištingos vasaros" pradžioje atsisėdus gali sustingi keisčiausia poza ir taip sėdėti ilgai ilgai. Tas sustingusios merginos vaizdas šypsnio nekelia, greičiau — nerimą.

 

Nežinau, kiek aukštai savo tėvynėje vertinamas Žanas Bekeras, įžymiojo Žako Bekero („Antuanas ir Antuanetė", „Monparnasas, 19") sūnus. Atrodo, daugiausia kaip aštraus siužeto meistras. Bet „Pragaištingoje vasaroje", kad ir remdamasis detektyvų speco Sebastjano Žaprizo (Japrizot) romanu, jis kaip tik prislopina deja, mažai įtikėtiną fabulą, neapnuogina jos, o stengiasi, kad ji natūraliai, lyg netyčia, išplauktų iš sodrios, pirmaeilę reikšmę turinčios aplinkos, iš įvairiais rakursais analizuojamų žmonių charakterių. Keistas pojūtis: alsios atmosferos, specialiai tingaus ritmo įtrauktam žiūrovui net ir vėliau iškylantys baisoki ar bent ne idiliški epizodai su muštynėmis, žudymu, prievartavimu, beprotybės pliūpsniais, nekonvencionaliu seksu ima atrodyti neišvengiami, turėję įvykti šią tvankią vasarą, šioje vietoje ir tarp šių žmonių. Faktūra daro savo, kaip ir, žinoma, pirmuoju smuiku grojanti  Izabelė Adžani (Adjani).

 

Šių dienų Prancūzijos ekranuose bene ryškiausios dvi žvaigždės. Abi gimusios 1965-aisiais, abi Izabelės — Juper (Huppert)   ir  Adžani.  Tik su pirmąja mums pasisekė geriau susipažinti, nes matėme aibę jos vaidmenų — nuo pirmųjų iki naujausių, o Adžani mūsų krašte Bekero filmu dar tik debiutuoja, nors jau yra pasaulinio garso aktorė, turi gausybę prestižinių premijų (ir už „Pragaištingą vasarą"). Keista, net videosalių repertuaruose nepavyko užtikti jos filmų. Taigi iš trykštančio temperamento (skirtingai nuo anemiškos — kartais apgaulingai — Juper) brunetė, neabejoju, bus tikras atradimas žiūrovams. Ji pradėjo nuo savo bendraamžių mokinukių vaidmenų („Antausis"), aštuoniolikmetei jai buvo pasiūlytas angažementas ne bet kur, o pačiame Prancūzų komedijos teatre, dabar jos sąraše — dešimtys rolių prancūzų, JAV, VFR filmuose. Tarp jų — klasikinės biografinės („Seserys Brontės", „Kamilė Klodel"), sodrūs neurotiškų amžininkių portretai. Net biografinį vaidmenį Adžani visada atgaivina šiuolaikinėmis obsesijomis; tokia buvo Fransua Triufo (Triuffaut) juostoje „Adelės H. istorija" jos kuriama Viktoro Hugo duktė Adelė, gyvenimą baigusi beprotnamyje. Niekada nepamiršiu Afrikos epizodo, kur Adžani Adelė juodais dulkinais rūbais klaidžioja kaimelio gatvėmis, negirdėdama paskui ją bėgančių berniūkščių patyčių, nepastebėdama net savo meilės objekto, kurį čionai atsivijo; jos veide, akyse, sueižėjusiose lūpose — meilės, kaip absoliuto, meilės, kaip įkyrios idėjos, sutraiškančios heroję, kraupūs ženklai.

 

„Pragaištingos vasaros" Eliana — irgi iš tų drastiškųjų, patologiškųjų Adžani vaidmenų. Tik čia keistos, neprisitaikiusios, infantilios (ne veltui Elianos kambaryje pakabintas Merilinos Monro plakatas), bet ir agresyvios herojės varomoji jėga — ne meilė, o kerštas. Meilė, seksas tėra įrankis. Žiūrėdamas, su kokiu atsidavimu aktorė teisina heroję, motyvuoja jos elgesio alogizmus, vaidina „ties riba", prisimeni, kad Vivjenai Li (Leigh) jos Blanša „Geismų tramvajuje" ir  gyvenime kaštavo,  deja,  psichiatrinę...

 

Saulius Macaitis

 

LM kino apžvalgininkas

 

Literatūra ir menas, 1992-11, 03.14