Kultūros aromatas
Teisybę sako: „nešauk „op!", griovio neperšokęs. Nespėjau pasidžiaugti ir dėl šešiolika puslapių atgavusio „Literatūros ir meno", ir dėl to, kad pagaliau taps ritmingi „Susitikimai ekrane" (štai „Visą tą džiazą" spėjom aptarti anonsu), kai nuotaiką vėl sudrumstė netikėta naujiena. Čekų režisieriaus Iržio Mencelio „Senųjų laikų pabaiga", kuriai taip norėjosi iš anksto garantuoti maksimalų žiūrovų skaičių, ėmė ir, jokių planų nepaisydama, jau iššoko į Vilniaus ekranus. Kartais dievaži atrodo, jog kažkieno slapta negera valia daromos tokios staigios rokiruotės, - kad tik spauda nespėtų painformuoti, kad kuo mažiau publikos pažiūrėtų tokią retenybę - gerą filmą.
O „Senųjų laikų pabaiga" - tikrai puikus filmas, vienas geriausių, šiemet matytų. Tad gal nedramatizuosiu toliau: juk vilniečiai turi dar dvi dienas, vėliau žavus kūrinys keliaus po respubliką. Svarbu, kad šis filmas - tylus priešnuodis prieš banalybę ir balaganą - apskritai yra mūsų „aktyve".
Beje, filmas „tylus" tik reliatyviai. Tiesa, jis prasideda neskubriai, į pagrindinę situaciją - 1918 metai, Čekija atgavo nepriklausomybę, senos pilies savininkas hercogas išnėrė į Tirolį, liko tik aristokratinių žaidimų geidžiantys nekilmingi nuvorišai - įvedama iš lėto. Su personažais mus supažindina pilies bibliotekininkas Bernardas (Jaromiras Hanzlikas), į kairę ir į dešinę dalydamas sąmoningas, kandžias, gerą Vladislavo Vančuros prozą (filmas -- pagal jo romaną) gaivinančias, bet, deja, žodines charakteristikas. Tačiau tas žiūrovas, kuris meną tapatina su principu „jautį už ragų", pabėgęs iš seanso, tik apvogs save, nes po klasiškos, laiko dvasią gražiai atitinkančios pradžios filmas po truputį įgaus pagreitį, įsisuks, kaip ir kituose Mencelio kūriniuose („Senais gerais laikais", „Kaimeli tu mano centrini"), spalvinga ir liaudiška, graudinanti ir linksminanti įvykių karuselė.
Šių įvykių katalizatorius bus naujas (o iš tiesų - pagrindinis) personažas, rusų kunigaikštis Megalrogovas (Jozefas Abrhamas), pilietinio karo iš tėvynės išvytas ir per pirmą mūsų pažintį čekiškoje upėje stropiai prausiantis savo šelmišką barzdotą veidą. Štai jis pasirodo pilyje, kurios naujasis valdytojas Stoklasa (iš „Kaimelio. .." atmintinas simpatiškas storulis Marianas Labuda) rengė, kaip „senaisiais laikais", medžioklę, o po jos puotą, - nušiurusiais rūbais, bet karališkos laikysenos, aiškiai alkanas, bet nepamirštantis ir galantiškų ritualų. Tai tiesiog atradimas naiviam Stoklasai, kuris, kaip ir Čechovo humoristinio apsakymo „Vestuvės su generolu" personažai - parveniu, geiste geidė turėti prie stalo mėlyno kraujo personą.
Šalis po nepriklausomybės paskelbimo, kažkur lyg girdėti, lyg matyti „sargybos pasikeitimo" procesai. . . Ne, ne, niekas jūsų neverčia žiūrėti į čekų istorijos realijas per aktualią prizmę. O vis dėlto, kai ekrane pasirodo įžūlus valstietis Harousekas, įsitikinęs, kad nepriklausomybė - tai teisė kirsti senųjų ponų mišką ir nurodinėti naujiesiems ponams, jo demagogiškas rėksmingumas atrodo toks savas, toks lietuviškas. . .
Mencelis turbūt be galo nustebtų, išgirdęs apie panašias asociacijas. Jam šis filmas - tikrai tik pašaipus atodūsis dėl užmarštin nužengusių „senųjų laikų". O pirmiausia - dėl aristokratijos mamutų. Ką bekalbėti apie mūsų dienas, jeigu jau tada, anoje epochoje, Megalrogovas atrodė kaip balta varna - savo išmone, taurumu, sugebėjimu net pralaimėjimą paversti pergale. Įsibrovęs į pilį, apžavėjęs visas vietines damas (ir nuotykio geidžiančius vaikus taip pat), galutinai įvaręs nepilnavertiškumo kompleksą Stoklasai, kurį, beje, naudotis stalo įrankiais ir šiaip jau mokė nuo hercogo laikų užsilikęs senas tarnas, sukėlęs vietinių vyrų - smulkių, be polėkio karjeristų antipatiją, kunigaikštis buvo tarsi lakmusas, visiems parodęs, kas yra kas. Ir paaiškėjo: visi tik vaidina naujoje situacijoje prisiimtus vaidmenis, o kunigaikštis, nepaisant jo miunhauzeniško liežuvio, nemadingo romantizmo ir keisčiausių fantazijų, vis dėlto yra pats savimi.
Megalrogovo širdis, grubiai šnekant, - kaip užvažiuojamas kiemas, o vis dėlto ir čia jis lieka aristokratas bei romantikas. Ši plotmė apskritai svarbi filmui. Nors jau juostos pradžioje mes sužinome, kad jaunoji Michaela po madingomis jojimo kelnėmis turi kiek kreivokas kojas ir baltas šilkines kelnaites, „Senųjų laikų pabaiga" kaip diena nuo nakties skiriasi nuo viso to, ką šiandien, ištroškę erotizmo, žiūrime. Situacijos rizikingos ir net anekdotinės (porelė gulasi į lovą, kurioje jau kažkas guli; greta simpatiškos vonioje besipliuškenančios ekonomės iš putų triumfališkai išnyra nuogas kunigaikštis), tačiau Iržis Mencelis, tiek daug drauge dirbęs kad ir su Bohumilu Hrabalu, yra, matyt, laimingai paveldėjęs nacionalinį humoro suvokimą, kai sustojama prie pačios ribos, kaip fantastiškai išmoningoje bibliotekininko ir guvernantės scenoje.
„Senųjų laikų pabaiga" primena kartais jau imamą dėl deficito pamiršti tokią sąvoką kaip kinematografinė kultūra. Gerasis burtininkas Mencelis retroautomobiliais ir širmais žirgais atgabena mus į šį draustinio plotą. Labai norėtųsi, kad filmas nebūtų vienišas ateities repertuaruose, koks vienišas buvo herojus tarp asmenybių be stiliaus ir be vaizduotės, kad nedingtų, kaip vieną gražų ankstyvą rytą pilį paliekantis kunigaikštis. . .
Saulius Macaitis
LM kino apžvalgininkas
Literatūra ir menas, 1991-40, 10.05