Dar apie Fererį
Mūsų laikais išvysti eilutes prie kino teatro kasų - jau mažai įtikėtinas dalykas. Taigi italų režisieriaus Marko Fererio retrospektyva, matyt, atliko paskirtį: priminė inteligentiškajai publikai kitokio - meninio - kino egzistavimą, o kino repertuarą tvarkantiems žmonėms (nors gal čia ir vėl mano idealizmas?), kad dar neišmirė tokia publika. Fererio filmai galėjo patikti, galėjo ir ne, vieni daugiau, kiti mažiau (jo kūryba iš tikrųjų nėra lygiavertė), bet kad nykiame pusiau profesionalios komercijos fone jie bent jau originalūs, manau, neužginčys niekas. Be to, režisierius sugeba naudotis žiūrovams patraukliomis formomis bei motyvais, tik komercinis kinas paprastai juos suvulgarina, o Fereris, žiūrėk, išrutulioja į kokią globalinę metaforą.
Štai vienas bene geriausių Fererio filmų „Sudie, patine" (1978) prasideda nekonkrečios ateities vaizdais gerokai apšnerkštame Niujorke, mažai beprimenančiame spindinčią metropoliją. Bet ryškiu spalvingumu, įvairiausia ekstravagancija kūrinys neprimena ir mūsų matytų ekrano antiutopijų. Pasirodo Žeraras Depardjė, iškiša mums žaliai nudažytą liežuvį, ir tai lyg koks raktas: sarkastiškai, kandžiai bus kalbama apie rimtus dalykus. Piktai linksmos yra ir tolesnės scenos avangardistiniame feminisčių teatrėlyje, kuriame Depardjė herojus Lafajetas dirba elektrotechniku: merginos nusprendžia... išprievartauti kolegą ir atlieka šią kone ritualizuotą akciją.
Šiaip jau moterys nėra itin svarbios šiame filme, blanki net aktorė Anželika, įsiperšanti Lafajetui į drauges. Ko gero, Lafajetą irgi labiau domina vaškinė Kleopatra, sustingusi Senovės Romos muziejuje, nes su gyva Anželika jis dažniausiai bendrauja labai originaliai - ne žodžiais, o švilpaudamas.
Tai suprantama, nes kūrinys pavadintas „Sudie, patine". Finaliniame kadre prie kažkokio vandens su maža dukrele žaidžia vienintelė išlikusi gyva Anželika. Gal tai - patriarchato pabaigos ženklas? Nes visų filmo vyriškių - ir Lafajeto, ir seno, kiek komiško anarchisto Luidžio (MarčelasMastrojanis), ir muziejaus direktoriaus (Džeimsas Koko) - laukia neišvengiamas galas. O bene įspūdingiausia šio keistai patrauklaus kūrinio metafora - Niujorko dangoraižių fone gulintis King Kongas, aišku, iškamša, muliažas, kaip ir anos vaškinės figūros, bet graudinantis it gyvas padaras, nes toks gigantiškas ir toks bejėgis... Tragiškas galas laukia ir King Kongo „palikuonio", mažyčio, judraus beždžioniuko. Jį atvirai satyrinėje scenoje „įsūnys" Lafajetas, lyg bandydamas desperatiškai gelbėti tas mūsų civlizacijos nuotrupas, kurias dar galima.
Iš tokių nuotrupų, fragmentų sukonstruotas ir visas filmas. Užuominos apie buvusią šlovingą istoriją (Lafajeto vardas, anarchistas Luidžis, Kleopatra, kurios vaškas tirpsta ugnyje), apie gamtą, kuri tapo tokia pat bejėgė it King Kongas, mintys apie jausmų krachą bei nenatūralumą, net apie pagrindinės žmonių bendravimo priemonės - kalbos saulėlydį (beždžioniukas Kornelijus ir Lafajeto švilpukas išduoda panašius garsus)... Ką darys Anželika su dukra pasaulyje be vyrų?.. Bet, nors kūrinio išvados ir ambivalentiškos, ir nelinksmos, po filmo vis dėlto pasijunti ne sutrėkštas, kaip po kitų antiutopijų, o šio didžiulio sąlyginio žaidimo netgi atnaujintas. Gal tai reiškia, tarkim, kad mūsų akyse modifikuojasi pati katarsio sąvoka?
Saulius Macaitis
LM kino apžvalgininkas
Literatūra ir menas, 1991-32, 08.10