Pagaliau – apie meilę

Sako, Stendalis labai vertinęs „mažyčius tikroviškus faktus", sodrinęs jais ir savo kūrybą. Ši Stendalio tradicija kartais tebėra gyva ir prancūzų kino mene. Ne, turiu omenyje ne garsią „poetinio realizmo" mokyklą (Preveras-Karnė), faktą sąmoningai gaubusią poetine miglele, teikusią jam simbolinę prasmę. „Stendalistu" tiksliau pavadinti aštuntajame dešimtmetyje labai populiarų, tik pas mus, deja, menkai pažįstamą režisierių Klodą Sotė, kurio „Sezaras ir Rozali" pagaliau pasiekė mūsų padangę; gal neatsitiktinai ir pirmasis išgarsėjęs jo filmas vadinosi „Gyvenimo smulkmenos" (1970). Man regis, mikrofakto, detalės traktavimu Sotė stovi kažkur tarp buitiškai bei socialiai determinuotos Renuaro, Bekero manieros ir tarp Eriko Romero  mikrostebėjimų rafinuoto psichologizmo, net metafizikos.

 

„Sezaras ir Rozali" - apgaulingas pavadinimas. Ekrane, aišku, ne duetas, o trikampis (kaip prancūzai be jo?), net „keturkampis", nors pirmasis Rozali vyras, tapytojas Antuanas (Umbertas Orsinis), šiandien turįs egzotiškos tautybės pozuotoją, kaip sakoma, „nebesiskaito". Šiandien Rozali (Romi Šneider) draugauja, nesuvaržiusi savęs Himenėjo saitais, su dinamišku biznieriumi Sezaru (Yvas Montanas), bet iš užjūrio grįžta pirmoji jos meilė, multiplikatorius Davidas (Semis Frėjus), ir... viskas baisiai komplikuojasi. Ne, tiesą pasakius, kokia čia komplikacija: prasideda vyrų kova dėl moters, pati ji linksta tai į vieną, tai į kitą pusę - viskas sena kaip pasaulis. Bet sena pati schema, o ne „mažyčiai tikroviški faktai", kuriais ji talentingai užpildoma. Mums filmas daro visai naujo ir šviežio įspūdį, nepaisant to, kad jis gimęs kone prieš du dešimtmečius.

 

Malonu matyti puikius aktorius jų klestėjimo laikotarpiu. Yvą Montaną, nuo kurio (nes „ne taip" politikavo) buvome dirbtinai atskirti ištisus dešimtmečius. Čia jis - ir juokingas, ir kartais kvailai atrodantis, nes herojus niekaip negali pritapti prie bohemos mentaliteto (juk kiti trys herojai - menininkai), erzinantis ir Rozali, ir mus kokiu nors vulgariu pliaukštelėjimu per sėdynę, aiškiu melu, gelbstint situaciją, ne vietoj skambančiu pasigyrimu, bet jau toks suprantamas, savas, šiltą užuojautą keliantis... Na, o Romi Šneider, spėjusi tapti legenda, geresnių režisierių už Lukiną Viskontį (pamenate „Liudviką"?) ir Klodą Sotė savo karjeroje, matyt, ir neturėjo.

 

Kone kiekviename filmo epizode - beveik pamiršta meistrystė, atmosfera, nenusakomas, vos ne fizinį pasitenkinimą teikiąs kino jausmas. Ko vertos pradinės Rozali motinos vestuvės (kelintos?), kai net vestuvinė nuotrauka daroma paskubomis, per lietų! Tradicinis vakarinis pokeris, kurio linksmos rutinos nesugriauna net dramatiška žinia... Seno namelio pajūryje, kažkur Normandijoje, žavesys, piknikas pakrantėje, staigiai kylantis vėjas, išblaškantis servetėles bei termosus, o čia pat - desperatiškos Sezaro pastangos, tegul net varžovą pasitelkus, išsaugoti mylimą moterį...

 

Mat „Sezaras ir Rozali" filmas tik apie meilę. Lovos scenų čia mažai, šūvių iš viso nėra, muštynių pasitaiko, bet jos baigiasi kažkaip keistai, galantiškai, be trupančių kaulų, o automobilių lenktynes vainikuoja ne triukai, kraujai ir mirtys, o tiesiog kvailas įvažiavimas į žalių, it nupraustų, miežių lauką. Bet jeigu jūs, kaip ir šių eilučių autorius, jaučiatės truputį pavargęs nuo ekranus užplūdusių tariamai šiuolaikiškų juostų atributikos, vadinasi, Sotė „senamadiškumas" atitiks jūsų nuotaikas, o anksčiau pavartotas „tik" reikš labai nemažai.

 

Saulius Macaitis

 

LM kino apžvalgininkas

 

Literatūra ir menas, 1991-34, 08.24