Klasikos injekcija
Tiesą pasakius, šį straipsnelį galima būtų pavadinti ir liaudiškiau: „Nebuvo nė grašio, o staiga..." Nes dabartinė mūsų kino repertuaro logika tokia pat chaotiška, kaip ir visas gyvenimas. Ištisais mėnesiais penimas vien ekrano makulatūra, staiga vieną dvi savaites esi priverstas aplakstyti aibę kino teatrų ir dar spėti kažką reikšminga išvysti per TV.
Tokia situacija susiklostė šiandien, kai Lietuvos televizija pademonstravo naujausią, ekranuose nežadamą rodyti Algimanto Puipos filmą „Bilietas iki Tadž Mahalio", Varšuvos ir Maskvos televizininkai palepino puikiausia klasika — Basterio Kitono burleska „Generolas", Viljamo Van Darko „San Francisku", „juodojo kino" šedevru — Džono Hiustono „Maltos sakalu", o dar reikėjo rasti laiko kino teatruose pasižiūrėti Lilianos Kavani skandalingąjį „Naktinį portjė". Prieš akis — austrų kino dienos (apie jas — kitą kartą), ilgai žadėta vengrų programa; šios organizatoriai, matyt, nėra suinteresuoti spaudos žodžiu, tad pasakysiu tik tiek, kad žadami filmai Gezos Beremenjo „Eldoradas", Andrašo Kovačo „Žirgyno direktorius", Palo Erdešo „Princesė" — rinktiniai, vienas už kitą stipresni, vieni iš tų, kurie ir sąlygojo aukštą tarptautinį Vengrijos kino prestižą. Tačiau, nebūdamas įsitikinęs, kad jie tikrai mus pasieks, verčiau atkreipsiu dėmesį į porą italų kinematografijos klasikos pavyzdžių, pasirodysiančių nuo pirmadienio.
Žodį „klasika" čia vartoju, aišku, reliatyviai. Antai brolių Tavianių juosta „Švento Lauryno naktis" gimė dar ne taip seniai, 1982-aisiais, bet ją galima vadinti klasikine dėl jos meninių parametrų. Kaip dažniausiai ir būna brolių Tavianių kūryboje, kaip parodė mums žinomas filmas „Padre padrone" arba labai garsūs kūriniai „Lanka", „Chaosas" (pagal L. Pirandelą), „Labą rytą, Babilote!" ir kiti, čia natūraliai susipina epika ir alegorinis mąstymo būdas.
„Švento Lauryno naktis" turi tam tikrą dokumentinį pagrindą, jo tėkmė savaip siejasi su Toskanos miestelio, 1944 metais vokiečių okupuoto, realybe, su konkrečia tų dienų sumaištimi bei tragiškomis dienomis: laukti, kol tavo likimą kažkas išspręs už tave, priešintis ar palikti gimtąsias vietas. Bet ištikimi savo principams broliai Tavianiai konkretiką perkelia į amžinumo plotmę. „Tai ne istorinis filmas, — teigė jie spaudai. — Daug kas čia remiasi menine išmone. Mes norėjome papasakoti legendą, bet visai neįprastą". Ir tolesni kūrėjų žodžiai, galintys būti filmo raktu: „Skausmingais, bešloviais laikais paprastai gimsta epinė poezija".
Kitokia, intymesnė, poezija žymi Frančesko Rozio „Trijų brolių" (irgi 1982) kadrus. Negalėčiau teigti, kad būčiau ypatingas šios postneorealistinės kartos menininko gerbėjas: jo politinės paradokumentinės dramos („Rankos virš miesto". „Matėjo byla") kvepia sausu pedantizmu, jo paskutinieji filmai — ir mūsų matyta „Paskelbtos mirties kronika" bei „Užmiršti Palermą" — liudija gana negrabius bandymus susieti opią problematiką ir patrauklumą, pagaliau jo kino opera „Karmen", nesenai rodyta per mūsų televiziją, dėl keisto dokumentalumo ir operinio sąlygiškumo aljanso yra mažų mažiausiai diskusinė.
Užtat „Trys broliai" — iš tų F. Rozio filmų, kurie labiausiai artėja prie ramaus klasiškumo. Kad ir keista, šiltai kūrinio intonacijai bei jo vientisumui nemažą įtaką bus padariusi... rusų kultūra. Mat siužetas čia pasiskolintas iš Andrejaus Platonovo apsakymo „Trečiasis sūnus", o scenaristo Tonio Gueros (beje, ir Felinio „Amarcord" bendraautorio) simpatijos Rusijai taip pat yra plačiai žinomos. Taigi ir filme nerasi tarytum tradicinių italų charakteriui (o gal greičiau — konservatyvaus žiūrovo laukiamų) „pasidraskymų", jame rami analizė ima viršų.
Tiesa, ir „Trijuose broliuose" yra vienas kruvino teroro epizodas, tačiau tai Rafaelės Giuranos (Filipas Nuarė), baisi vizija, kol kas su realybe mažai ką bendra turinti. Mat broliai Giuranos ištrūko iš savo įprastinio gyvenimo rutinos, dėl motinos mirties atvykę pas tėvą į kaimą. Aišku, mintys apie aną, „tikrąjį" gyvenimą jų nepalieka ir patriarchalinėje, saulės nutviekstoje kaimo realybėje. Vidutinysis brolis Rokas (Viktorijas Me-dzodžoras) tebegyvena savo sunkiai auklėjamų vaikų mokyklos, įsikūrusios Neapolyje, problemomis. Pagaliau jaunėlis Nikola (Mikelė Plačidas šiuo vaidmeniu įrodo galįs būti ne tik šauniu „Aštuonkojo" komisaru), gyvendamas Turine, regis, vidujai artėja prie teroristų, prieš kuriuos sąžiningai, visą laiką rizikuodamas gyvybe, kovoja vyriausiasis, ir čia glūdi vienas tragiškiausių filmo paradoksų.
Įvairūs Italijos regionai, skirtingi brolių charakteriai bei jų gyvenimo nuostatos. Tačiau kaimas, prisilytėjimas prie gimtųjų šaknų, epiškai traktuotas peizažas, natūralus, gamtos procesams pavaldus vietinio gyvenimo ritmas, toks tolimas didmiesčių civilizacijos šurmuliui, savaip sutaiko brolius, bent kuriam laikui įkvepia jiems amžinybės pojūtį ir pagarbą jai. Kaip ir susitikimas su mažakalbiu, išmintingu, bebaigiančiu gesti, tačiau į tai nežiūrinčiu tragiškai, devyniasdešimtmečiu valstiečiu Donatu Giurana, jų tėvu (nepamirštamas tuo metu tikrai 90-mečio prancūzų aktoriaus Šarlio Vanelio vaidmuo). Natūraliojo ciklo išraiška įgauna ne tik racionalią, bet ir poetinę prasmę, kai šios ramios ir raminančios juostos baigmėje iš mažytės Martos rankučių į sudiržusias senio rankas keliauja ką tik padėtas, regis, dar šiltas pūkeliais aplipęs vištos kiaušinis...
Saulius Macaitis
LM kino apžvalgininkas
Literatūra ir menas, 1991-44, 11.02