Austrai: nepažįstamas žemynas
Nuo pirmadienio Lietuvoje prasideda gana plataus užmojo (šiaip ar taip, devyni filmai!), dvi savaites truksiančios austrų kino dienos. Monotoniškame pramoginiame mūsų repertuare tai turėtų būti malonus paįvairinimas, juoba kad ir Austrijos kinas šiandien - anaiptol nebe tik ta atmintina kino studijos „Vienfilm" muzikinė produkcija, kuri buvo masiškai užplūdusi mūsų ekranus pokario metais. Negi neatsimenate, vyresnieji, „Dunojaus kūdikio" (su Marika Riok) ir „Gasparonės", „Mano mažojo draugo" (su Mariana Šionauer) ir „Nakties Venecijoje", „Auksinės simfonijos" (su „Aisreviu" ansambliu) ir senstančios Paulos Veseli komedijų bei melodramų? Šiandien tos senos tradicijos nėra visai pamirštos. O vis dėlto nedidelės austrų kinematografijos veidą (12 -15 filmų per metus) šiandien lemia visai kitos, kur kas modernesnės tendencijos, neretai sudominančios ir rafinuotą tarptautinę publiką.
Vienas tokių austrų filmų, įgijęs tarptautinį pripažinimą, premijuotas Čikagos ir San Sebastjano festivaliuose, bus demonstruojamas ir pas mus. Tai Akselio Korčio „Sveiki atvykę į Vieną" (1986).
Filmo pavadinimas visai ne turistinis, kaip būtų galima pamanyti, o karčiai ironiškas. Tiesa, jo prologe, kai, karui baigiantis, amerikietišku džipu į Vieną lėkte lekia du buvę vieniečiai, o dabar - sąjungininkų armijos kariai: Fredis Volfas (Gabrielis Barilis) ir seržantas Adleris (Nikolas Brygeris), pašaipiai dainuodami 1945-aisiais visai kitą prasmę įgaunančią nacistų dainą „Šiandien mums priklauso Vokietija. . .", atrodo, senutė Viena tuoj tuoj sentimentaliai atvers glėbį dviem jauniems emigrantams, kovojusiems už jos laisvę, o sūnus paklydėlius pažeis nostalgijos strėlės.
Bet Viena neskuba glėbesčiuotis. Kol kas ji tik toleruoja seniai iš savo gyventojų išbrauktus JAV piliečius. „Tai truko, kol jie turėjo šokolado ir dolerių, - aiškina istorinę situaciją Akselis Kortis. - Bet kai jie pareiškė: „Norime pasilikti savo krašte", girdėjo tik: ,,Žydai - į Ameriką!"
Iš tiesų, pagrindiniai du filmo herojai - Vienos žydai emigrantai, radę tėvynėje anaiptol ne tokią aplinką, kokios jie tikėjosi. Nors „Sveiki atvykę į Vieną" - demonstratyviai nespalvotas filmas, grūdėta juosta ir ekspresyviais apšvietimo efektais sėkmingai atkuriantis anų metų vokiškojo regiono kinematografo stilistiką, jo medžiaga, personažų genezė, net ir fabula - be galo marga, o tai atitinka 1945-ųjų Austrijoje tvyrančią atmosferą. Žmonės puošia skurdokas Kalėdų eglutes, pridūmintose kavinėse broliaujasi austrai, vokiečiai ir amerikiečiai, klesti juodoji rinka, kurioje tarybiniai kareiviai godžiai perka laikrodžius, kapinėse, kur palaidotas Mocartas, kertami medžiai malkoms, nakties rūke, gaubiančiame geležinkelio stotį, iš vagonų grobiamas amerikietiškas penicilinas, čia pat vėl atsidaro teatrai. Virš šio viso ekrane talentingai perteikto šurmulio tvyro visuotinis troškimas - ne, ne ramiai išsiaiškinti, kas vis dėlto buvo atsitikę Austrijai, o kaip tik viską kuo greičiau užmiršti.
Užmiršti, pasirodo, yra ką. Nes Austrija nuostabiai greitai susitaikė su anšliusu, o dalis jos sūnų, skirtingai nuo Volfo ir Adlerio, buvo laisva valia stoję tarnauti fašizmui. Nustebintų reemigrantų akyse jie ir dabar staigiai daro karjeras, kaip tas Vermachto karys, pirmuosiuose kadruose sutiktas austras Trešenskis (Karlheincas Haklis), kiek vėliau tampantis teatro direktoriumi ir Volfo mylimosios Klaudijos (Klaudija Mesner) proteguotoju. Atsiribojusi nuo tėvo, užėmusio aukštą postą Vermachte ir gana neskausmingai emigravusio į Argentiną, Klaudija iš pradžių dar valgo bulves su druska, geria kavos erzacą su sacharinu. Fredis jai nešioja maistą ir Torntono Vailderio pjeses, bet pagrindinį vaidmenį spektaklyje Klaudijai parūpins ne šis subtilus dūsautojas, o blaivus direktorius, ką tik pakeitęs vokiškąjį mundurą į fraką, ir sausakimša salė per premjerą plos ne kokioms nors Vailderio egzistencinėms subtilybėms, o frazei: „Arba tu suėsi, arba suės tave".
Nors filme nevengiama, manau, visur nepopuliarios nacionalinės kaltės problematikos, nors nemažą svarbą čia turi politinių jėgų išsidėstymas, autoriai niekada neleidžia, kad personažai taptų tik idėjų ruporais, ir pirmiausia akcentuoja klaidžius, psichologiškai motyvuotus žmonių likimus persilaužimo epochoje. Gal tik viena linija sąlygiškesnė - kai Adleris dėl savo keisto, naivaus idealizmo susitinka su tarybine rezidente ir pareiškia jai norįs dirbti socializmo labui. Labai jau neautentiškas šios moters išorinis paveikslas gali sukelti šypseną, bet jos istorija (vyras, žydų komunistas, prieš karą emigravo į Maskvą ir ten buvo represuotas), regis, galutinai pakertanti Adlerio tikėjimą viskuo, įkomponuojanti ir jį į gyvenančią kompromisais minią, abejonių nekelia. Kaip nekelia abejonių ir tai, kad kiekvienoje tautoje yra štai tokių volfų, kurie geriau paaukos gerovę, asmeninį gyvenimą, negu ką nors pamirš. Ne veltui neįvykstančiu Fredžio Volfo bėgimu iš Vienos ir baigiasi šis negailestingas kino kūrinys, neglaistantis aštrių kampų, imponuojantis didele meistryste bei objektyviu požiūriu į personažus, stovinčius ant pasirinkto slenksčio.
Saulius Macaitis
LM kino apžvalgininkas
Literatūra ir menas, 1991-45, 11.09