Susinaikinimo svaiguly

Nepamanykite, jog „Susitikimai...“ dviem savaitėm buvo pradingę dėl asmeninių apžvalgininko motyvų - atostogų (juk nedingdavo, kai tūnodavau kokiuose festivaliuose ir panašiai). Tiesiog atėjo metas, kai nebėra apie ką rašyti!.. Ir tai - rugsėjis, kurį dar visai neseniai vadindavome „kino sezono pradžia", kuriam būdavo spacialiai „pataupomi" rimtesni filmai: ir žmonės po vasaros grįžta į miestus, ir smalsūs studentai pasirodo... Pirmosiomis šio rugsėjo savaitėmis, tiesa,šmėkštelėjo viena garsi pavardė -Andrejus Michalkovas-Končialovskis, - bet jo holivudinį „Tango ir Kešą", deja, galėjo pasirašyti bet kuris džonsas, smitas ar braunas.

 

O štai amerikiečių miuziklo „Visas tas džiazas" kiekvienas kadras byloja: tai tegalėjo sukurti nemirtingojo „Kabareto" autorius, režisierius ir choreografas Bobas Fosas.

 

Šis filmas nebenaujas, dar 1980 metais jis triumfavo Kanuose, pasidalinęs Didįjį prizą su mūsų jau gal spėtu pamiršti Akiros Kurosavos „Kario šešėliu". Tada atrodė: Saliamono sprendimas! Kurosavos klasicizmas ir Foso modernizmas, taurus istorinės filosofinės dramos žanras ir pavainikis - miuziklas. Šiandien manai, kad abu filmai ne taip jau ir nutolę. Artimas ir triumfuojantis puošnus abiejų spalvingumas, ir... šokis, nes „Kario šešėlyje" daug kas, tegul netiesiogiai, primena ritualinį gestą, archaišką, o mūsų dienomis kaip tik per tą archaiškumą „sumodernėjusį" baletą. Artimas ir... filosofiškumas, nes „Visas tas džiazas" - galbūt pirmas ir paskutinis miuziklas, tik sau būdingomis priemonėmis filosofiškai prabylantis apie žmogaus gyvenimą kaip apie prieštaringiausių aistrų gniužulą, apie šventą susinaikinimo ugnį,tvilkančią tik neeilines, saviraiškos šėlo užkrėstas asmenybes, pagaliau apie mūsų kasdienines, rizikingas ir vis dėlto beprotiškai saldžias slėpynes su mirtimi.

 

Filmo herojui, Brodvėjaus choreografui (Rojus Šeideris), matyt, ne veltui suteiktas biblinio Gedeono vardas. Buitiškai žvelgiant, tai smerktinas pilietis: naikina save tablečių saujomis, alkoholiu, seksu ir jau kone patologišku darbo ritmu, jausdamas vos ne liguistą svaigulį. (Nepamirškime: pats Bobas Fosas ką tik po infarkto naktimis montavo filmą „Lenis", o dienomis repetavo Brodvėjuje miuziklą „Čikaga"). Bet kažin ar izraelitų vadas Gedeonas apsiėjo be dopingų, nes jis priklausė tiems, kurie „tikėdami užkariavo karalystes, (...) užčiaupė liūtams nasrus, užgesino ugnies karštį, (...) atsigavo iš silpnumo, tapo galiūnais kovoje..."

 

Reikia manyti, ugnies karštis buvo užgesintas ne savyje, o savimi, kaip ir daro filmo Gedeonas. Jo tikėjimas ir jo užkariauta karalystė - šou biznis, ir neverta niekinamai raukytis dėl šio patetikos ir pramogos derinio, būdingo, beje, ir „Kabaretui". Pakanka išvysti „pramoginius" ir dar erotinius (o, siaube!) „Viso to džiazo" šokius, kad suvoktum, kaip toli iki jų kitai „grynajai" baleto klasikai. Viskas ekrane - net pati Mirtis (Džesika Lanž), pasirodanti permatomai baltos gražuolės pavidalu, -žaižaruoja tuo puikiai įsisąmoninto gyvenimo likučio svaigiu džiaugsmu, kai tu, ne kaip jaunystėje, jau esi, bet dar esi, tau dar galima.

 

Fosas, sąmoningai išsaugojęs infantilų Bobo - ne Roberto -vardą, tikrai nuspėjo artimą savo mirtį. Psichoanalitikas gal pasakytų, kad, sukūręs „Visą tą džiazą", jis atsikratė siaubo. Veikiamas filmo autobiografinės sugestijos, tarčiau, kad labai norėtųsi susitikti narsų šoumeną Bobą-Gedeoną anapus ir įžūliai tikėtis, kad mes vienas kitą suprastume.

 

Saulius Macaitis

 

LM kino apžvalgininkas

 

Literatūra ir menas, 1991-39, 09.28