Laiko alsavimas. Pastabos apie lietuviškąją kino kroniką

Lietuvos Kino studijai yra kuo didžiuotis: mūsų kronika pastaruoju metu rodo daug įdomių meninių ieškojimų.

 

Kino kronika — tai lietuvių tarybinės kinematografijos lopšys. Šiandien pirmieji lietuviškųjų kronikininkų bandymai atrodo gana blankūs, bet jie negali nejaudinti, nekelti pasididžiavimo jausmo. Nepamirštami 1940-ųjų metų įvykių, kūrybinės statybos, visaliaudinio pakilimo paveikslai mums siejasi su lietuviško kino pionierių — S. Uzdono, S. Vainilavičiaus vardais, su vardais tų režisierių ir operatorių, kurie, atvykę iš centrinių šalies studijų, nuoširdžiai padėjo mūsų jauniesiems entuziastams. Augo metų skaitlinės, ir vis brandesnis darėsi lietuviškųjų kino metraštininkų braižas... Titruose pasirodė nauji vardai, kurie paskui kartojosi ne kartą ir ne dešimtį: L. Maciulevičius, V. Starošas, A. Pavlova, L. Tautrimas, A. Blyža, B. Pajėdienė... O paskutiniaisiais metais į mūsų kronikininkų šeimą įsiliejo visai jaunų menininkų būrys, pradžiuginęs savo kūrybiniu brandumu, drąsiais eksperimentais: režisierius A. Dausa, redaktorius R. Šilinis, operatorius A. Baronas. Visų čia, kad ir labai norėdamas, neišskaičiuosi.

 

Kronikininkas — savotiškas metraštininkas, užrašantis kino juostoje ne tik istorinės svarbos įvykius, bet ir paprasčiausią kasdienybę, šiokiadienius, ir ne tik pažymintis įvykius, o juos įprasminąs, apibendrinąs.

 

Teminiai „Tarybų Lietuvos" numeriai, tur būt, patys įdomiausi. Iš jų sužinai, kuo gyveno Tarybų Lietuvos žmonės 1965-jų metų sausio mėnesį (,,Sausio eskizai"), pagyveni dieną kolūkyje („Sekmadienis, Ukmergės rajonas"), balandžio pirmosios proga pasijuoki iš mus dar supančių negerovių („Balandžio pirmoji"), pajauti šventinį pakilimą respublikos jubiliejaus išvakarėse („Ryt — šventė"). Kasdienybė čia kiek supoetinta, bet nestilizuota, nepraradusi dokumento jėgos. Kadrai nelieka abejingi. Junti menininką, su pasitikėjimu, netgi intymiai besikalbantį su žiūrovu, patikintį jam savo džiaugsmus ir rūpesčius.

 

Iš principo pasikeitė tie būdai, kuriais kronika kuria mūsų amžininko paveikslą. Kamera stengiasi vis daugiau atskleisti žmogaus charakterį, užfiksuoti jo reakciją. Šia prasme ypač įdomus siužetas apie Lentvario merginų orkestrą iš režisieriaus A. Dausos žurnalo „Sausio eskizai". Tikslūs stebėjimai įveda mus į linksmą, kiek sujaudintą laukimo atmosferą, taupiais bruožais perduoda jaunųjų saviveiklininkių charakterius.

 

Autentiški kadrai — stebėjimai, kurie, sumaniai panaudojus, gali praskambėti labai įspūdingai ir įtaigiai, vis dažniau mūsų kronikoje pakeičia paprastą inscenizaciją, kada ekrane vaikšto įtemptai vykdantieji kronikininko nurodymus, ypač įspūdingi savo tikrumu būna sinchroniniai kadrai, perteikiantieji šnekamosios kalbos tėkmę. Įdomių sinchrono vartojimo pavyzdžių galime rasti žurnaluose „Sekmadienis, Ukmergės rajonas", „Ryt — šventė", trečiajame „Sporto" numeryje. Bet sinchroninis filmavimas dėl jo sudėtingumo dar ne visada įmanomas. Dažniausiai mes girdime iš ekrano įprastinį  diktoriaus  komentarą.

 

Reikia pasakyti, kad šis komentaras — tai viena silpnesniųjų kino kronikos pusių. Jei A. Dausos montuotuose žurnaluose teksto tik minimumas, tai kitų autorių juostoje jo, atrodo, daugoka. Be atvangos kalba diktorius 38-ajame praeitų metų numeryje, pirmajame šiųmetiniame. Tai blaško dėmesį, vargina ir iš esmės tik dubliuoja vaizdą. Negalima pasidžiaugti ir muzikinio apiforminimo išradingumu.

 

Pažiūrėjus paskutiniųjų metų kronikinę produkciją, krinta į akis dar vienas charakteringas ir svarbus bruožas: mūsų kino žurnalistai noriai ir mokamai naudoja archyvinę medžiagą. Gyva istorijos tėkmė dvelkia režisierės A. Pavlovos žurnale „Gimimo diena", kur atsekti 1940-ųjų metų kronikos herojų likimai: šis tada nufilmuotas jaunas oratorius dabar tiesia Kauno troleibusų liniją, šis tapo žemdirbystės instituto direktoriumi, šitą žmogų nužudė buržuaziniai nacionalistai... Taip kronika atskleidžia žmogaus ir istorijos ryšį, giliau įprasmina dabarties įvykių kadrus, randa jų šaknis. Deja, šis kelias irgi ne visada būna vaisingas. Jei įdomi ir jaudinanti istorinė kronika M. Segalio specialiame leidinyje „Moterų forume", tai šiuolaikinė medžiaga čia blankoka. Pavyzdžiui, puikius ironiškus efektus kuria naujame A. Dausos žurnale šiuolaikinio rudens vaizdų susidūrimas su tekstu — Donelaičio „Rudens gėrybių" ištraukomis. Jauno režisieriaus žurnalams visada būdinga tokia šilta, kupina jumoro intonacija, gerai nuteikianti žiūrovą, priartinanti jį prie vaizduojamų įvykių. Jumoristiniai bruožai jungiasi su piktoka satyra to paties autoriaus „balandiniame" numeryje. Bet visumoje satyrinis siužetas — tai dar retas svečias „Tarybų Lietuvos“ kadruose. Labai gaila.

 

„Tarybų Lietuva" — tai ne vienintelis mūsų  kronikininkų  žurnalas. Kartais ekranuose pasirodo „Lietuvos pionierius", „Sportas“, išleistas  pirmasis plačiaekranio žurnalo „Menas" numeris. Gal būt, pasirodydami reguliariau, jie rastų savo  veidą,  atsikratytų sausoku išskaičiavimu,  kuris žymi juos dabar. Malonią išimtį sudaro, gal būt, tik  trečiasis šiųmetinis „Sporto“ numeris, kurio autoriai parodo savo požiūrį į vaizduojamus įvykius, ne tik informuoja apie sportines pergales, bet ir apmąsto jų kainą. Labai nelauktai čia baigiasi siužetas apie  alpinistus.  „Užšalo kamera" — paaiškina diktorius, ir žiūrovas  bematant  pajunta realybės alsavimą. Įdomus ir kitas siužetas, pasakojantis apie „Kairato" ir „Žalgirio" futbolininkų  susitikimą.  Dinamiška kova baigiasi  vilniečių pergale, ir kamera įdėmiai žvelgia į  išvargusių žaidėjų  veidus, tarsi bandydama  prasiskverbti į  sportininko savijautą.

 

Kino metraštininkų darbas - kuklus ir mažai pastebimas. Bet tai atsakingas ir labai sunkus darbas, reikalaujantis iš kūrėjų didelių gabumų ir pasišventimo. Mūsų kronikos meistrai gerbia šį savo darbą. Tai matyti iš jų kuriamo kino metraščio, kurio puslapiai vis geriau perteikia esmingiausius mūsų laiko bruožus...