Dokumentalistų derlius

Trys naujos dokumentinės apybraižos, kurių gamyba ką tik baigta Lietuvos Kino studijoje, kalba apie pavydėtiną tematinę įvairovę: „Sveiks, svieteli margs!" skirta Kristijonui Donelaičiui, „Aš — Rambynas" — gelbėjimo laivui, o „Nebaigtas dienoraščio puslapis" — procesui prieš fašistinius žudikus, siautėjusius Skuode, jų aukų atminimui. Ryškiai skirtingos ne tik temos, kuriomis susidomėjo apybraižų autoriai, bet ir jų talento pobūdis, meninės išraiškos priemonės, stilistinės ypatybės, skiriančios vieną filmą nuo kito. Ir vis tik įdėmiau pažvelgus, galima rasti šį tą jungiančio naujuosius filmus: siekimą prasiskverbti į reiškinio esmę, suieškoti ir perteikti žiūrovui filosofinę jo prasmę.

Žinoma, pasakys skaitytojas, tai tik bendriausi bruožai, paprastai žymintieji tikrai gerus meno kūrinius. Pasvarstykime tad, kiek šie aukšti kriterijai būdingi filmams,  apie kuriuos kalbama.

"AŠ — RAMBYNAS" (autorius-operatorius — A. Araminas, tekstas — V. Šimkaus, A. Aramino) iš karto patrauks kiekvieno dėmesį net dėl dviejų priežasčių. Visų pirma todėl, kad tai režisūrinis puikaus operatoriaus A. Aramino debiutas, o antra, kad tai vienintelė apybraiža iš trijų minimų filmų, skirta šiuolaikinei tematikai.

„Rambynas" — gelbėjimo laivas; vienas jo reisų ir tapo naujo filmo pagrindu. Iki skęstančio laivo  — du šimtai šešiasdešimt mylių arba dvidešimt šešios valandos kelio. Pasakodami apie šias 26-ias kantrybės valandas, filmo autoriai visur išlaikė griežtą ir vyrišką pasakojimo toną, nedaugiakalbį, kažkuo primenantį Hemingvėjaus prozą. Laukimo atmosfera filme, nežiūrint išorinės ramybės, kupina vidinės įtampos, netgi dramatizmo. A. Aramino kamera čia randa puikių dokumentinių detalių (tokia, sakysim, detalė — tai „Prokrusto lova", kuria tampa paprastas jūreiviškas gultas, laivui darant trylika mazgų audringoje jūroje). Kiek santūriau ji fiksuoja žmonių elgseną tokiose sąlygose: tik viename kitame epizode autoriai taip pat rimtai susidomi žmonėmis, kaip ir savo išraiškingais, bet negyvais jūreiviškais atributais.

Visumoje gi, scenose, rodančiose „Rambyno" įgulą, kamera būna kiek formali stebėtoja. Štai, kapitonas Monkus taip ir lieka gana beveide figūra, nepaisant to, kad jo pasirodymą  ekrane lydi patetiškas tekstas („Tu gi mane  pažįsti, Atlante! Mudu — seni varžovai!"). Jo, o ir kitų įgulos narių elgesyje autoriai, deja, nerado ko nors charakteringo, individualaus, sąmojingų, gal būt — ironiškų detalių, arba situacijų, statančių šiuos žmones į nelauktą padėtį. Gaila šios prarastos galimybės: ji būtų pavertusi filmą gilesniu, daugiaplanišku, suteikusi jam daugiau  žmogiškos  šilumos.

Galima pamanyti, jog filmas kiek ištęstas. Tačiau finale supranti, kad tai sąmoningas ir visiškai pateisintas dramaturginis „ėjimas". Vos atsigulė pelnytam poilsiui narai, valandomis tūnoję šaltame vandenyje, atsigulė kapitonas; bet radistas ir vėl priima SOS signalus (,,Ne, kapitone Monkau, išsimiegoti teks kiek vėliau..."). Ir tada tiesiog fiziškai norisi pailsėti kartu su jūreiviais, atrodo, jog kartu su jais atlikai visą varginančią kelionę...

Švininė jūros pilkuma filme kontrastingai kaitaliojasi su „Rambyno" kajučių kadrais, užlietais negailestinga, dramatiška elektros šviesa. A. Araminas be priekaištų nufilmavo apybraižą, operatorinės technikos atžvilgiu pakildamas iki geriausių savo darbų meninėje kinematografijoje. Araminas — režisierius, tiesa, kartais pernelyg mėgavosi nelauktomis detalėmis (vėžio iškamša, narų kostiumai, sustingę nenatūraliose pozose), bet, antra vertus, kaip tik šios detalės užpildė jo filmą savotiška poezija, duodančia užuominą apie individualų stilių. Jei A. Araminas sugebės sujungti savitą stilistiką su psichologine giluma, turtingais žmonių paveikslais, tai iš šio talentingo menininko, atstovaujančio grynai „autoriniam" kinematografui, susilauksime dar ne vieno puikaus filmo.

PASTARUOJU METU ekranuose pasirodė nemaža filmų, kuriuose užfiksuoti autentiški teismų procesai. Sinchroninės nuotraukos čia tampa tarsi padidinamuoju stiklu, apnuoginančiu visą pražūtingos nusikaltėlių filosofijos esmę. Tai kadrai, kurie kartais net sukrečia savo dokumentinės tiesos jėga. Kartais — bet ar visada? Ar ne pernelyg jau neekonomiškai, vienodai eksploatuoja kinematografininkai kartą surastą ėjimą, ar nerizikuoja jis susmulkėti, prarasti buvusią įtaigos jėgą?

Egzistuoja ir kitas publicistinio filmo kraštutinumas, žiūrint kai kuriuos tokius paskutinio meto kūrinius (sakysim, Sverdlovsko studijos filmą „Rūsti atmintis"), kupinus inscenizacijų, butaforinio įkarščio, praradusius bet kokį autentiškumą, atrodė, kad žanras įžengė į aklavietę. Nauja lietuviška apybraiža „NEBAIGTAS DIENORAŠČIO PUSLAPIS" (scenarijaus autorius — Ig. Pikturna, režisierius-operatorius — L. Tautrimas) nurodo visai naują galimybę: pasirodo, publicistiniam, tegul ir griežtai dokumentaliam, filmui negalima priešpastatyti lyrinės nuotaikos, emocionalumo.

„Toli toli

Daina tyli,

O ta daina

Skausmų pilna", — taip pradėjo savo paskutinį, nebaigtą dienoraštį gimnazistė Estera. L. Tautrimo filmas — tai lyg ir lietuviškas „Anos Frank dienoraštis". Seniai jau teko matyti ekrane kūrinį, tiek persunktą neapykanta fašizmui, taip užkrečiantį šia šventa neapykanta visus ir kiekvieną.

Estera, iš ekrano kaltinanti savo budelius — viena iš tų 1200 vaikų, moterų ir vyrų, kuriuos Skuodo apylinkėse nužudė fašistai. Kine ne pirmą sykį kalbama apie jų aukas, bet kartais skaičiai taip ir lieka greitakalbe informacija, neleidžiančia įsisąmoninti, įprasminti milžiniško nusikaltimo fakto. L. Tautrimo filmas jaudina kaip tik todėl, kad visa Skuodo tragedija čia perteikta per konkretų likimą, yra išsivadavusi iš skaičių abstrakcijos.

Štai ji, Estera — gimnazistė juoda kasa ir liūdnoku akių žvilgsniu, štai dienoraštis, kuriame rūpestinga mokiniška rašysena įrašyta tragiška rauda, aimana: „Dieve, už ką taip anksti?.. Dar aš taip noriu gyventi..."

Kaip naujai, nelauktai ir baisiai po šių kadrų nuskamba žudikų prisipažinimai teismo procese, kokią didelę jėgą įgauna sinchroninė kamera, kurią taip taupiai panaudoja autoriai! Tragiškas Esteros likimas dabar išauga iki didžiulio apibendrinimo. O autorių mintys, baigiančios šį puikų, jaudinantį filmą, praskamba priesaika visiems žuvusiems: „Mes jau nebe gimnazistai, Estera, ir mes neleisime, kad skriaudos žemėje kada nors pasikartotų!"

TRETYSIS FILMAS nutolo savo tema net į XVIII-ąjį amžių. „SVEIKS, SVIETELI MARGS!" — atgarsis į Kristijono Donelaičio jubiliejų. Tai ne darbas, nagrinėjantis poeto kūrybą, kartu ir ne biografinis filmas. Tai tiesiog labai savitas ir subtilus, beveik impresionistinis etiudas „Donelaičio tema". Žinant, kiek mažai yra likę medžiagos, liečiančios didįjį lietuvių tautos dainių, tenka sutikti, jog kelias pasirinktas scenarijaus autoriaus G. Skvarnavičiaus ir režisieriaus A. Dausos, ir buvo pats vaisingiausias.

Operatoriaus A. Digimo kamera jautriai fiksuoja pustoninius peizažus — Do­nelaičio gimtąsias vietas, ir mes iš karto pasineriame į „Žiemos rūpesčių" atmosferą. Ramus susimąstymas, taip būdingas „Metų" autoriui, nepalieka filmo visą jo demonstravimo laiką. Sumanę sukurti filmą-atminimą, savotišką epitafiją, apybraižos kūrėjai sąmoningai vengia aštresnių išraiškos priemonių.

Štai, pasakodami apie epochą, kurios meno kriterijumi buvo „piemenėliška" pastoralė, apie tai, koks nelauktas ir savitas šiame fone buvo galingas Donelaičio genijus, autoriai sąmojingai montuoja Fragonaro, Griozo, Vato reprodukcijas su mūsų grafikų darbais, įamžinusiais kitą medalio pusę: Donelaičio būrą. Viliojanti dinamiško montažo galimybė čia apeita, kontrastą švelnina muzika ir „užplaukimai", o mintis, vis tiek ryškiai skaitoma, nė kiek nepraranda savo originalumo ir gilumos.

Jaunas režisierius A. Dausa, kartu su A. Tumu pastatęs filmą „Naktį prieš parodos atidarymą", jau pirmajame savo kūrinyje užsirekomendavo aukšto skonio stilistu. Bet ne vien tik stilistinė vienybė žymi jo savarankišką darbą. Negali čia nepamatyti poleminio prado, noro pasipriešinti seniems dokumentinių filmų šablonams, ieškojimų ir atradimų šviežumo. Kaip išlošia, sakysim, kad ir atsisakymas nuo išskaičiavimų, įprastinių tokiais atvejais: „Poeto knygos išverstos į tiek ir tiek kalbų... tūkstantiniai tiražai..." Filme apie Donelaitį autoriai panaudojo lėtą panoramą knygų krūvomis. Skirtingomis kalbomis pasigirsta Donelaičio strofos. Pasigirsta, išblėsta, kad užleistų vietą kitoms, ir šis meninis vaizdas labai išraiškingai ir neįkyriai kalba apie internacionalinį Donelaičio kūrybos pobūdį, pasaulinę jos reikšmę.

Galvojant apie jaunų menininkų, kūrusių apybraižą, ateitį, norėtųsi, kad jie kartais kritiškiau peržvelgtų savo radinius, atmestų gana naivokas, iliustratyviškas metaforas. „Sveiks, svieteli margs!" dar neišvengė tokių metaforų (diktorius kalba apie „takus į šviesą", ir ekranu praplaukia trys takeliai, labai jau gražiai, TYČIA išminti sniege), ir tai kiek sudrumsčia jo kinematografinį tyrumą. Aplamai gi kuklus, trumputis filmas apie Donelaitį — kūrinys, vertas poeto atminimo, sukurtas žmonių, nuoširdžiai mylinčių lietuviškąją kultūrą ir jos didįjį dainių.

„Literatūra ir menas“, 1964.07.11, Nr.28