Kol filmas pasiekia žiūrovą

Redakcijos pavedimu aplankiau eilę rajonų, norėdamas vietose susipažinti, kaip pasiekia žiūrovą kino kūriniai. Čia ir noriu pasidalyti šios, anaiptol ne labai nudžiuginusios, kelionės įspūdžiais. Pasirodo, kad minimalų žiūrovų skaičių pas mus surinko puikūs filmai „Skambina, atidarykite duris" ir „Laikas, pirmyn!", poleminė juosta „Jūsų sūnus ir brolis", tokie brandūs užsienio kinematografijos kūriniai, kaip „20 valandų", arba kiek anksčiau demonstruoti — „Žemuogių pievelė", „Riksmas".

 

- Vasara, - bando teisintis kinofikatoriai. - Žmogus daug mieliau renkasi pasivaikščiojimą gryname ore, negu kino teatro salę. O dar televizija. Tų piliečių, kurių namų stogai pasipuošė televizorių antenomis, mes labai retai tesulaukiame kine.

 

Atrodytų, gana logiški samprotavimai. Tačiau pažvelkime, pasitelkę statistiką, kiek žiūrovų surenka kiti lygiagrečiai demonstruojami filmai. Štai Kelmėje su jos mažyčiu (ir nejaukiu!) kino teatru filmą „Laikas, pirmyn!" žiūrėjo — 78, „Jūsų sunūs ir brolis" — 39 žmonės, o tuo pačiu metu banali amerikinė operetė „Vidurnakčio pabučiavimas“ surinko 867 žiūrovų auditoriją. Anykščiuose „Pitkino nuotykius ligoninėje" žiūrėjo net 2396 žmonės, pakartotinai demonstruotas „Paryžiaus paslaptis" — 964. Tuo tarpu „Skambina, atidarykite duris" čia pamatė 220 žiūrovų, „Jūsų sūnų ir brolį" — 99 ir t. t. Tokie pavyzdžiai, kurių nesunku pasirinkti ir bet kuriame kitame rajone, akivaizdžiai kalba, jog kalta ne vasara ir ne televizija: juk sugeba surinkti nemažą auditoriją kiti, toli gražu ne geriausi filmai!

 

Beje, žodis „geriausi" mūsų kinofikatoriams kol kas reiškia tik „geriausiai lankomi". Kasa, komercija užgožia jiems viską, nustumia į antrą planą ideologinio pobūdžio sumetimus. Dar daugiau, tarp finansinių ir ideologinių uždavinių mūsų kino tinklo darbe neretai kyla aštrūs prieštaravimai.

 

Iš tiesų, ką mes kartais reklamuojame, ką aktyviai peršame žiūrovui? „Vidurnakčio pabučiavimą", „Naujojo Orleano numylėtinį", „Pitkino nuotykius ligoninėje", „Juodus akinius"? Atleiskite, bet juk, kaip tik tokios rūšies kinematografiją turėdama omenyje, dar N. Krupskaja rašė, kad „šiuo atžvilgiu mes labai nerūpestingi: neleisime kalbėti oratoriui, kuris gins buržuazinę ideologiją, o tuo pat metu mes pateikiame fi1mus, kurie veikia stipriau, negu oratorių žodžiai, jie duoda tai, kas ilgam įsišaknyja ir kai kada visiškai neišraunama. Žiūrovas... stebi kokią nors dramą, kur niekinamai žiūrima į darbą ir kur šlovinamas turtas, ir visa tai jį daug daugiau demoralizuoja, negu žodinė kalba".

 

Rizikuodamas kiek nukrypti nuo temos, pastebėsiu, jog, atrodo, pribrendo būtinybė kritiškai išanalizuoti „Soveksportfilmo“, organizacijos, aprobuojančios užsieninę mūsų kino repertuaro dalį, veiklą. Dešimtmečiais keliavo į tarybinį ekraną klasikinis „Umbertas D.", japonų „Rasiomonas"; pasaulyje jau seniai nustota kalbėti ir apie lenkų „Traukinį" bei „Pelenus ir deimantą", ir apie švedų „Žemuogių pievelę", o pas mus jie ekranus išvydo tik visai neseniai. Mūsų žiūrovas taip ir nepamatė visos eilės ryškių, progresyvių užsienio filmų (tame tarpe — netgi Maskvos III festivalio nugalėtojo — „Aštuoni su puse"), bet užtat pas mus perkama Marijo Lancos filmų serija, grubiai propaguojanti „amerikinio gyvenimo būdo" privalumus, saldžios Normano Uizdomo komedijos, kuriose ignoruojami realūs gyvenimiški prieštaravimai, perkamos egiptiečių melodramos... Komerciniai sumetimai priverčia kai ką nematyti tos idėjinės diversijos, apie kurią rašė N. Krupskaja, nematyti ir to, kaip aktyviai tokie filmai luošina estetinį žiūrovo skonį.

 

..Lengvapėdiški dėdės iš „Soveksportfilmo" pripažino filmą idėjiškai nežalingu, filmas nupirktas, jis išeina į ekranus. Kinofikatoriai stengiasi nepastebėti jokių „bet" ir išsunkti visas jo finansines galimybes. Tik prisiminkime, kokiomis sieksninėmis raidėmis Vilniuje buvo išreklamuotas tas pats „Naujojo Orleano numylėtinis", kaip svetingai jam ir panašiai kino makulatūrai atsivėrė visų didžiausių kino teatrų durys, kaip jam buvo paskirtas maksimumas seansų! O „Lietuva", reprezentacinis Vilniaus kino teatras, tokius filmus eksploatuoja jau net visai neleistinais atvejais: ne taip seniai, sakysim, ėjo smarkiai sudriskusi „Šauniosios septyniukės" kopija, šiaip taip sulipdyta iš „ant pusės žodžio" nutrūkstančių epizodų.

 

Panaši padėtis ir periferijoje. Kino teatras rajono centre, kaip taisyklė, vienas, ir tu niekaip negali nepastebėti „Vidurnakčio pabučiavimo", kuris eina net aštuonis seansus. O tuo pačiu metu nesunku praleisti „20 valandų" arba „Leniną Lenkijoje", kuriems skirta tik po vieną seansą. Juk būtent taip ir buvo paskirstyti seansai Kelmės kino teatre „Rūta“. Arba Pasvalio „Svalia“ pakartotinam „Geležinės kaukės" demonstravimui skyrė keturis seansus, o „Leninas Lenkijoje“ buvo demonstruotas, atrodo, tik sykį, bet ir to paties seanso pėdsakų nerasi žiniaraštyje. Kas gi tokio originalaus planavimo iniciatorius (juk patys rajonų kinofikatoriai filmų iš anksto nemato ir ne visada gali pasitikėti savo nuojauta)? Pasirodo — zonos kino filmų nuomojimo kontora. Kaip pasakoja Anykščių kinų direktorius J. Abarius, Panevėžio zoninės kontoros darbuotojai netgi rekomenduoja konkretų seansų skaičių, nurodydami geresniuosius ir silpnesniuosius filmus. Paskui, vartydamas repertuarą, supranti, kad „geresnieji" nuomotojų terminologijoje — tai komercinis filmas, o „silpnesni" dažnai reiškia sudėtingesnį, turiningesnį, tikrai dėmesio vertą filmą. Tokiu būdu kūriniai, kurių dėka kinas turi teisę vadintis menu, mūsuose dar neretai atsiduria mikliai nulipdytų surogatų šešėlyje. Tokia nenormali padėtis tęsiasi metų metus. N. Krupskajos pasisakymas ir šiandien, deja, skamba labai aktualiai. Toli gražu nepilnai išnaudojamos pozityvios to grandiozinio poveikio, kurį turį kinas, galimybės, o į žalingąją medalio pusę visai nežiūrima.

 

Mūsų nuomojimo kontorų ir kinofikatorių darbas jau ne kartą buvo rimtai kritikuojamas respublikinėje spaudoje. Antai prieš keletą metų „Tiesoje" pasirodė didelis, solidžiai argumentuotas B. Akstino straipsnis „Kur pamatyti „Čiapajevą", svarstantis stambias ideologines klaidas kino tinklo darbe. Kas pasikeitė, jam pasirodžius? Iš principo niekas. Štai ne toks senas pavyzdys. Pavasarį Vilniaus ekranuose buvo demonstruojama „Mosfilmo" juosta „Skambina, atidarykite duris". Tačiau pamatyti talentingą filmą, nugrūstą į poros antraeilių kino teatrų vaikiškus seansus, buvo nelengva. „Literatūra ir menas" tada išspausdino K. Sajos repliką, kritikuojančią šio neeilinio filmo demonstravimo politiką, „Vakarinėse naujienose" pasirodė analogiška E. Aukštikalnio ir šių eilučių autoriaus replika. Ir ką gi: atitinkamos organizacijos paprasčiausiai ignoravo spaudos pasisakymus, o puikus filmas taip pat nepastebimai išnyko, kaip ir pasirodė.

 

Tas užburtas ratas, iš kurio niekaip negali išsiveržti kino tinklas, dažniausiai aiškinamas „magišku" žodžiu - „planas". Betgi ir plano rėmuose galima laikytis sumanesnės, lankstesnės politikos. Ką padarė respublikos kinofikatoriai, kad tie sudėtingesni, įdomūs filmai, apie kuriuos mes kalbėjome anksčiau, rastų žiūrovą? Su nedidelėmis išimtimis — nieko. Iš viso rajonų kino darbuotojai, su kuriais teko kalbėtis, net nesupranta, apie ką eina kalba, kai paklausi apie jų darbą su konkrečiais filmais. Žodžiu, ko čia smulkintis, pakabinai skelbimą, ir baigta...

 

Šitokią pažiūrą reikia stengtis išgyvendinti. Pagrindiniu kinofikatorių uždaviniu dabar turi tapti diferencijuotas, individualus kiekvieno filmo pateikimas. Įdomių minčių šia tema pareiškė žinomas kino kritikas J. Varšavskis. „Reikia turėti omenyje, kad pasisekimas būna įvairus, — kalbėjo jis žurnalo „Iskusstvo kino" redakcijoje įvykusioje diskusijoje. — Išeina, sakysim, filmas „Užmirštų protėvių šešėliai". Jis sudomins ne visus žiūrovus, tačiau daugeliui jų bus labai vertingas. Jei pas mus nebūtų tokių „sunkių", tiksliau, sudėtingų filmų, labai nuskurstų visas mūsų kino menas. Aišku, jog negalima vienodai ruošti naujos linksmos komedijos ir „Plikos salos" demonstravimo. Žiūrovas turi patekti būtent į tokį filmą, kokį jis nori pažiūrėti. Štai išleidžiamas filmas, pavadintas „Man dvidešimt metų". O žiūrovas nežino, kas tai — filosofinė drama ar muzikinė komedija? Labai svarbu, kad žiūrovo interesai sutaptų su filmo charakteriu..."

 

Šiuo metu labai skirtingų filmų pateikimas žiūrovui pas mus visiškai suniveliuotas. Vienodai, neišraiškingai reklamuojami ir geri, ir vidutiniai, ir blogi filmai; beje, tų paskutiniųjų reklama būna kartais dar patrauklesnė. Akivaizdus pavyzdys: kabo Anykščiuos blanki „Parduotuvės aikštėje“ reklama, o šalia jos — spalvinga, dvigubai didesnė afiša, reklamuojanti pigią komediją „Virėja". Manau, aišku, ką pasirinks žiūrovas, ne itin susigaudantis šiuolaikinio kino panoramoje. Reklama neretai apgauna net ir tikrus kino mylėtojus.

 

Pažvelgus formaliai, pasirodys, kad šiuo atveju Anykščių „Šilelio“ darbuotojai nekalti: kaltas „Reklamfilmas", išleidęs afišas, atvirkščiai proporcingas sveikai nuovokai. Bet ar sunku buvo kuriuo nors būdu iškelti „Parduotuvę aikštėje", parašyti, kad šio filmo aktoriai atžymėti Kanuose, kad juosta apdovanota „Oskaru", kad tai iš viso vienas reikšmingiausių čekų kinematografijos kūrinių? O gal net dar daugiau — išsiuntinėti pakvietimus, pakalbėti per vietos radiją, parašyti straipsnelį į rajono laikraštį? Juk tikrai reikšmingų filmų  ne taip jau daug, ir panašias kampanijas tereikėtų suruošti du tris kartus per mėnesį.

 

Šia prasme kinofikatoriui gali daug padėti populiarus leidinys „Ekrano naujienos". Kažkada teisingai kritikuotas jau minėtame B. Akstino straipsnyje, šis leidinys pastaraisiais metais išaugo. Čia dabar randi aiškią, bekompromisinę leidėjų poziciją. Teisingai suprasdami savo reklaminio leidinio paskirtį, „Ekrano naujienų" recenzentai nesibijo parašyti apie „Virėją", kad ji „daugeliu atvejų prašokanti net liūdnai pagarsėjusius „Kubanės kazokus". Tuo pat metu redakcija puikiai reklamavo ir aiškino reikšmingus kūrinius: „Leniną Lenkijoje", „Žemuogių pievelę“, „Paslaptingą keleivį" ir kitus. (Ši leidinio metamorfozė iššaukia kai kurių kinofikatorių, pripratusių prie senų darbo formų, protestą: antai Kelmės kinų direktorius J. Bilbokas piktinasi, jog čia nebėra „turinio". Bet užtat dabartinėse „Ekrano naujienose" galima rasti šį tą vertingesnio: prasmingos reklamos gaires!).

 

Nemaža dėmesio „Ekrano naujienos" skiria geriausiems dokumentiniams filmams, niekada nepamiršdamos lietuviškų kino apybraižų. Kitas reikalas, kad šiuos filmus mato tik nedidelė dalis žiūrovų.

 

Tai viena problemų, apie kurias patys kinofikatoriai kalba labai nenoriai. Populiari prailgintų seansų praktika, atrodo, nelabai save pateisina: žiūrovų skaičius tokiuose seansuose ryškiai sumažėja. Tai ir suprantama. Juk prailgintas seansas primena jau senokai pasmerktą prekybininkų "manevrą": jums reikalinga ši deficitinė prekė? prašau, bet tiktai "poroje" su kita, labiau užsigulėjusia! Paprasčiausia, aišku, visai atsisakyti dokumentinių filmų (Kelmėje taip ir padaryta: šio miesto žiūrovai nepamatys užplanuotų dokumentinių juostų „Sergejus Jeseninas" ir „Metų reportažas"). Sunkiau įpratinti publiką juos žiūrėti, suburti dokumentinio kino gerbėjų būrį.

 

Sunkiau, bet vis dėlto įmanoma. Toje pačioje Kelmėje, padedant vietos švietimo skyriui, su pasisekimu praėjo pedagoginių filmų festivalis. Tokia bendradarbiavimo forma visokeriopai sveikintina. Reikia dažniau praktikuoti tematinius dokumentinių filmų rinkinius. Vietos medikai niekada neatsisakys pateikti žiūrovui medicininių filmų rinkinį, bibliotekos darbuotojai padės organizuoti filmų literatūrinėmis temomis demonstravimą, o žiūrovas tvirtai žinos, ko jis eina žiūrėti. Panašios priemonės kai kada rajonuose rengiamos, bet jos būna atsitiktinio, nereguliaraus charakterio. Kinofikatorių nerangumas čia dažniausiai paaiškinimas labai prozaiška priežastimi - pastangų daug, o pajamos nedidelės.

 

Vilniečiai labai mėgsta „Kronikos" kino teatrą. Deja, jis taip pat negali būti pavyzdžiu, kaip propaguoti dokumentinį kiną. Paskutiniu metu „Kronikos" ekrane dažnu svečiu tapo televizijos filmai-koncertai, kurie kaip kino meno kūriniai meninės vertės neturi. Šie filmai stropiai ir išradingai reklamuojami. Tuo tarpu filmą „Laivai nemiršta", Kijevo festivalyje pripažintą geriausia dokumentine metų juosta, „Kronikoje" reklamavo nuobodus juodai-baltas užrašas.

 

Skaudu, kad žiūrovą (ypač periferijoje) retai pasiekia lietuviškos dokumentinės apybraižos, kurias statydami, kūrėjai įdeda daug širdies ir proto. O, sakysim, Vaiguvos kino stacionaro (Kelmės raj.) mechanikė net negali prisiminti, kada ji demonstravo paskutinį lietuvišką dokumentinį filmą. Čia dar negirdėjo apie „Senį ir žemę", „Čiurlionį", „Jubiliejų"... Panaši padėtis ir Pasvalyje, kur sunku įtikinti kinofikacijos darbuotojus, kad mūsų dokumentinis kinas nesibaigia „Juodąja procesija". Panašiai yra ir kitur. Toksai vėlavimas, nereguliarumas ypač būdingas kino periodikai. Nors studijos kronikos grupė dirba labai operatyviai, žurnalo „Tarybų Lietuva" numeriai dažniausiai net sostinėje pasirodo tada, kai apie vaizduojamus įvykius visi jau pamiršo...

 

Taip, liūdnokas vaizdas, pasidairius respublikos kinofikacijos sistemoje. Laikraštinio straipsnio apimtis neleidžia paliesti dar vieno svarbaus aspekto - aptarnavimo kultūros. Reikia skubiai peržiūrėti kinofikatorių darbo principus. Sumaniau pateikiant tikrai reikšmingus kūrinius, atsivertų nemaža neišnaudotų finansinių rezervų. O teisingai uždėti ideologiniai akcentai padėtų stiprinti dvasinį kino meno poveikį žiūrovui, auklėti komunistinės ateities žmogų.

 

„Literatūra ir menas“, 1966.08.13, Nr.33