Naktys be nakvynės

„Per devynerius mėnesius parašiau daugiau, negu per visą savo gyvenimą", — kalbėjo 1941 metų pavasarį lietuvių poetas Vytautas Montvila. Dabar šie žodžiai nuskamba iš ekrano: šviesų tarybinį gyvenimą jais sveikina naujo meninio filmo „Naktys be nakvynės" herojus — poetas Vytautas Mantvydas.

„Naktys be nakvynės" (režisieriai - A. Araminas ir G. Karka) nėra „grynai" biografinis filmas, nepaisant to, kad jame galima rasti Montvilos biografijos faktų, o veiksmą perpina kiekvienam žinomos eilės. Filmo autorius įkvėpė šviesi hitlerininkų nužudyto poeto asmenybė, tačiau jie ir nesistengė skrupulingai tiksliai atkurti jo gyvenimo peripetijas. „Naktys be nakvynės" — tai ne konkrečios asmenybės meninė rekonstrukcija, bet kūrinys apie pilietinę meno esmę, apie ištikimybę aukštiems principams, kurią išsaugojęs žmogus gali nugalėti net pačią mirtį.

Šia prasme itin įdomi Vytauto Mantvydo ir poeto Mečio ginčo linija, einanti per visą filmą. Bekompromisinei pirmojo pozicijai priešpastatoma bestuburė prisitaikėlio Mečio figūra. Šiuo paveikslu filmo autoriai teigia, kad negali būti kažkokio „grynojo" meno, kad menas visada tarnauja kurios nors klasės interesams.

Vytautas Mantvydas visą savo neilgą gyvenimą ir savo didžiulį poetinį talentą skyrė darbo liaudžiai. Tik vienintelį kartą jis nusižengė sau pačiam, — tada, kai buvo reikalingi pinigai motinos gydymui. Buržuazinis dienraštis išspausdino Mantvydo parašytus niekniekius apie rymančią svirtį pu antrašte - „Patriotiniai buvusio politinio kalinio eilėraščiai..." Sėdi rūškanas Mantvydas ant Nemuno kranto, tolumoje boluojančio Kauno fone, ir mėto į vandenį laikraščius, kuriuose - jo gėda. Šioje puikioje scenoje aktorius S. Petronaitis labai taupiomis priemonėmis atskleidžia herojaus skausmą, įtikina mus, kad tai pirmas ir paskutinis tyro žmogaus žingsnis slidžiu keliu.

Pagrindinio herojaus paveikslas daug kuo nulemia filmo pasisekimą. Atitoldami nuo blogos biografinių juostų tradicijos, kai herojus jau nuo pirmo kadro pastatomas ant pjedestalo, „Naktų be nakvynės" autoriai stengiasi kurti Mantvydą — žmogų, ne statulą, su visais jo žmogiškais privalumais ir trūkumais. Statytojų tikslus puikiai suprato aktorius S. Petronaitis. Santūrus, tarsi besigėdintis švelnumo - scenose su motina, ironiškas - pašnekesiuose su Mečiu, džiugus, nušvitęs, poetiškai egzaltuotas - epizode su mylima mergina Konstancija, rūstus ir nepalenkiamas - gestape, jo Mantvydas įtikina kiekviename kadre, pavergia žiūrovą psichologine paveikslo tiesa.

Šios tiesos, deja, kartais pasigendi kai kurių kitų filmo personažų paveiksluose. Tai liečia, visų pirma, moteriškuosius - Mildos ir Konstancijos paveikslus, gana blankiai nupieštus komunistus - pogrindininkus Joną ir Adomą, iš dalies - netgi Mečio paveikslą. Talentingas aktorius A. Masiulis, puikiai žinomas iš kitų lietuviškų filmų, pernelyg tiesiai „demaskuoja" savo herojų, tuo pačiu šiek tiek sumenkindamas ir jau minėtą pagrindinį idėjinį ginčą.

„Naktys be nakvynės" - ne be trūkumų. Jie, matyt, paaiškinami dramaturginės medžiagos silpnumu (scenarijaus autorius - D. Ognevas), ne itin didele profesine statytojų patirtimi. Bet daug kas šiame filme ir patraukia. Atmintyje išlieka nuotaikingi lietuviški peizažai, nepriekaištingai nufilmuoti operatoriaus D. Pečiūros, smetoninio Kauno kontrastai, įvairios kinematografinės detalės, taikliai perteikiančios laiko aromatą. O svarbiausia - ilgam išlieka aukštai pakelta Poeto galva, tasai ramus nugalėtojo šypsnis, kuriuo jis atsisveikina su mumis, sėdinčiais salėje, jau aidint nenumaldomoms kulkosvaidžio serijoms...

S. MACAITIS

Šis kinofilmas „Širvėnos" kinoteatre bus demonstruojamas  šiandien.

„Biržiečių žodis“, 1966.11.15