Padėkime Rimai. Moksleivių kinematografinio auklėjimo temomis
...Vienuoliktokė Rima šiandien buvo kine. Prisiekusi jo mylėtoja, aistringa aktorių portretų rinkėja, ji stengiasi nepraleisti nė vieno mokinių seanso. Bet mūsų pašnekesys kažkodėl nesimezgė. Iš Rimos pasakojimo, mirgančio jaustukais ir daugtaškiais, nebuvo galima susidaryti bent apytikrio vaizdo apie filmą.
Rima - ne išimtis. Kinas mūsų mokyklose labai mylimas. Tačiau netgi vyresniųjų klasių moksleiviai dažniausiai būna visai bejėgiai, kai reikia įvertinti nė tik to ar kito filmo meninius privalumus, bet netgi jo idėjinę prasmę. Iš vidurinės mokyklos išeina jauni žmonės, kurie daugiau ar mažiau nusivokia literatūroje. Daug kur pas mus išliko fakultatyviniai užsiėmimai, skirti vaizduojamajam menui. Tur būt, nerasi mokyklų, kur pagal galimybę nebūtų ruošiami kolektyviniai dailės parodų, koncertų lankymai. Kiekvienas abiturientas gauna bent elementarų supratimą apie didžiuosius meno žmones, sakysim, Čiurlionį. O pabandykite jo paklausti: kas buvo Eizenšteinas? Ką kine veikia žmogus, vadinamas scenaristu? Kokioje socialistinėje kinematografijoje paskutiniu metu jaučiamas ryškus pagyvėjimas?
Atsakymo nebus... Į šiuos tokius paprastus klausimus labai dažnai neatsakys ir suaugęs, laikantis save kultūringu žmogumi. Kinematografinio išprusimo laipsnis mūsuose palyginti vis dar tebėra labai žemas. Tą akivaizdžiai įrodė publikos reakcija į sudėtingesnius kino kūrinius, demonstruotus mūsų ekranuose, tokius kaip „Leninas Lenkijoje", „Riksmas", „Žemuogių pievelė", „Senukai renka apynius" ir kt. Ši padėtis iš principo nepasikeis, ir, Lenino žodžiais tariant, „svarbiausias menas" neturės tinkamos auditorijos, kol mes nesistengsime pasiekti reiškinio šaknų, kol nepradėsime diegti susidomėjimą bei pirmąsias žinias apie kiną besimokančiam jaunimui.
Kaip tai padaryti? Į šį klausimą negalima duoti vienskiemenio atsakymo. Apsvarstyti visų galimybių, aišku, nebus galima ir šiame straipsnyje, į kurį, reikia tikėtis, su savo pasiūlymais atsilieps kino menu besidomintieji pedagogai. O galimybės vis dėlto yra. Štai Maskvoje daugelis mokyklų įvedė specialų kino pažinimo kursą. Šių metų devintame žurnalo „Iskustvo kino" numeryje randi įdomią medžiagą apie Kurgano (RTFSR) srities mokyklas. Čia paskutiniu metu kinematografinis auklėjimas taip ryškiai sustiprintas, kad vyresniųjų klasių moksleivių rašinių temomis tapo Čiuchrajaus filmų poetika arba itališkasis neorealizmas...
Mūsų sąlygomis panašios žinios skamba dar gana fantastiškai. Aš jau girdžiu skeptikų balsus: „Maskvoje yra specialistų, Kurgane - entuziastų. Mes gi neturime net laiko panašiems eksperimentams: mokinys ir taip jau maksimaliai apkrautas".
Atsakyti į tokius samprotavimus, žinant tikrąją padėtį mokyklose, nėra lengvas uždavinys. Savaitėje - tik šešios darbo dienos. Pamokos, būrelių užsiėmimai, įvairiausia užklasinė veikla: taip, vien geru noru čia nedaug tenuveiksi. Bet pradžiai tebus nors ir tas „nedaug". Kiekvienoje mokykloje ir dabar laikas nuo laiko ruošiami kino filmų aptarimai. Šiuose renginiuose į patį filmą paprastai žiūrima kaip į pagalbinę priemonę, sakysime, literatūros dėstytojams. Naiviai suprasdamas medžiagos įtvirtinimo kelius, mokytojas dar neretai parekomenduoja mokiniams kad ir tokį surogatą kaip „Heraklio žygiai", o principiniai skirtumai tarp literatūrinio šaltinio ir ekranizacijos tokiais atvejais apibrėžiami paprasčiausiu išskaičiavimu: šis epizodas yra ir filme, o štai to nebėra.
Filmų aptarimai gali ir privalo tapti kovos už kinematografinę moksleivio kultūrą platforma, kur į kino juostą būtų žiūrima, visų pirma, kaip į savarankiško meno kūrinį. Bet čia neišvengiamas susidūrimas su vienu opiausių mūsų problemos aspektų: kadrų klausimu.
Kino entuziastų yra, žinoma, visur, ne vien tik Kurgano mokyklose. Kitas reikalas, kad, be entuziazmo, reikia dar ir žinių, bent jau minimumo. Rankioti jas po kruopelę — periodikoje, atsitiktinėse knygose, - nedėkingas darbas; norint jam pasišvęsti, tenka aukoti, aibes brangaus laiko (priminsiu, kad kino mylėtojai iš to paties Kurgano būtent taip ir veikia).
Man rodos, žymiai efektyvesnė (kas nereiškia - ideali arba vienintelė) priemonė būtų nedidelės apimties respublikiniai kursai, į kuriuos rajonų švietimo skyriai suburtų žmones, tikrai norinčius pasišvęsti šiam įdomiam darbui. (Gink dieve, nuo bet kokio administravimo!) Tokius kursus, padedamas LTSR Kinematografininkų sąjungos, galėtų organizuoti Respublikinis Mokytojų tobulinimosi institutas, panašiai kaip kad anksčiau jo iniciatyva būdavo ruošiami meno pažinimo kursai. Respublikoje šiuo metu jau egzistuoja nemažas būrys specialistų, galinčių užtikrinti kvalifikuotą dėstymo tokiuose kursuose lygį.
Tas pats kinotyrininkų būrys galėtų aprūpinti dėstytojų kadrais ir Vilniaus Valstybinį pedagoginį institutą: bent fakultatyvus kino pažinimo kursas, apimantis pagrindines žinias iš kino istorijos, technikos, šiuolaikinės kinematografinės estetikos, čia seniai būtinas. Pedagogas, išklausęs tokį kursą, tikrai nebūtų dalyvavęs kampanijoje prieš „Paskutinę atostogų dieną", kuria liūdnai pagarsėjo kai kurie Klaipėdos mokytojai. Panašus kursas jau skaitomas kai kuriose, sakysime, Estijos, aukštosiose mokyklose. Juk kaip puiku, kai pedagogas gali ne tik padėti moksleiviams kvalifikuotai išnagrinėti filmo idėją, herojų paveikslus, bet ir aptarti juostos menines ypatybes, nustatyti jos vietą nūdieniame kinematografiniame procese...
...Rima eina į kiną. Nuo mūsų priklauso, ar paskui užaugus jinai žiūrės filmą tik kaip savotiška „vartotoja", ar kaip žmogus, suprantantis ir gerbiantis šį savitą meną. Padėkime mergaitei. Padėkime ir visiems kitiems mūsų moksleiviams, kurie šiandien išsiruošė į kiną.
S.MACAITIS
kino kritikas
„Tarybinis mokytojas“, 1966.11.19, Nr.93
