Specialiai „Biržiečių žodžiui“. Pakeliui į „Didijį gintarą“
Jau šeštą kartą susirinko Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos kino meistrai į tradicinį savo festivalį. Šį kartą festivalis vyko Vilniuje, keldamas didžiulį mūsų sostinės visuomenės susidomėjimą.
Sausakimšai užpildyta „Vilniaus" kino teatro salė prapliupo gausiomis ovacijomis, kai paskutinę festivalio dieną meninių filmų žiuri komisijos pirmininkas, režisierius G. Rošalis paskelbė sprendimą: skirti pereinamąjį prizą „Didysis gintaras" lietuviško filmo „Niekas nenorėjo mirti" kūrėjams. Šią talentingą, dramatišką juostą jau tinkamai įvertino mūsų žiūrovai, tame tarpe ir biržiečiai. Tačiau filmo kelias į „Didįjį gintarą" nebuvo jau toks nesudėtingas, kaip tai gali pasirodyti.
Šeštasis festivalis skyrėsi nuo ankstesniųjų išaugusiu meninių ieškojimų lygiu, paaštrėjusia konkurencija. Ypač rimtas konkurentas Vytauto Žalakevičiaus juostai buvo moldavų filmas „Paskutinis rudens mėnuo". Tai kupinas lyrizmo ir gilios vidinės šilumos pasakojimas apie seną moldavų valstietį, nutarusį dar bent sykį - kas žino, gal jau ir paskutinį - aplankyti savo suaugusius sūnus. Visai neseniai šis filmas su dideliu pasisekimu buvo demonstruojamas tarptautiniame Mar del Platas (Argentina) festivalyje; Vilniuje gi žiuri komisija atžymėjo garbės diplomais filmo statytoją V. Derbeniovą ir kompozitorių E. Lazarevą, sukūrusį „Paskutiniam rudens mėnesiui" tikrai nuostabią muziką, kupiną šviesaus liūdesio.
Tarptautinis pasisekimas atlydėjo į Vilnių ir kino novelę „Dviese", sukurtą Rygos studijoje jauno režisieriaus M. Bogino ir apdovanotą šešių autoritetingų kino festivalių premijomis (tame tarpe Didžiuoju Maskvos IV-jo tarptautinio kino festivalio prizu). Festivalinę publiką giliai sujaudino kurčnebylės merginos ir studento muzikanto istorija, filmo autorių papasakota su kilniu santūrumu, be mažiausio pigaus sentimentalumo atspalvio. Talentingi kūrėjai atsiėmė Vilniuje jau septintąją savo premiją, skirtą už humaniškos temos atskleidimą.
Įdomius kūrinius, liudijančius apie kūrybinę drąsą, nenuilstamus ieškojimus, pristatė ir kitos kino studijos. Labai įspūdingas aktorių darbas estų juostoje „Meikiulos pienininkas" - to paties pavadinimo E. Vildės romano ekranizacijoje. Aktorius J. Jarvetas, sukūręs įsimenantį paveikslą žmogaus, sudariusio sandėrį su savo sąžine, dėl gobšumo praradusio bet kokį žmogiškąjį veidą, buvo pripažintas geriausiu vyro vaidmens atlikėju. Analogišką premiją gavo ir baltarusė L. Rumianceva („Alpių baladė"), beje, pirmą sykį vaidinanti kine. Italė Džiulija, pabėgusi iš fašistinės koncentracijos stovyklos, L. Rumiancevos atlikime sužavėjo visus betarpiška savo vaidybos maniera ir audringu temperamentu.
Baltarusių kinematografinis jaunimas, iš viso, susirinko nemažą festivalinių diplomų derlių. Čia ir operatoriaus A.Zabolockio, filmavusio „Alpių baladę", ir linksmos pasakos „Meistrų miestas" kūrėjų - režisieriaus V. Byčkovo ir dailininko A. Boimo - nuopelnas. Tačiau į „Didįjį gintarą" nė vienas šių filmų pretenduoti negalėjo. Iš dalies — dėl dramaturginių trūkumų, bet, manau, svarbiausia dėl nacionalinio savitumo stokos, tokio savitumo, koks žymėjo moldavų ir mūsų pastatytas kino juostas. Tuo tarpu ir „Meistrų miestas", ir „Alpių baladė" su visais jų privalumais buvo labai tolimi nuo aktualių šiuolaikinės Baltarusijos problemų. Panašiai atsitiko ir latvių meniniame filme „Hipokrato priesaika", kurio autorius visai nelauktai sudomino Užpoliarės egzotika...
Šeštasis Pabaltijo kino festivalis buvo tikra tautų draugystės šventė. Ir kaip tik todėl gausiose diskusijose, kūrybiniuose susitikimuose skambėjo principinga, niekam nenuolaidžiaujanti kritika, o ne diplomatiški komplimentai. Tai suprantama: tikri draugai privalo kalbėti tiesiai, nes jie nuoširdžiai linki vieni kitiems tikrų kūrybinių pergalių.
S. MACAITIS
„Biržiečių žodis“, 1966.03.29
