„Už“ ir „prieš“...
Be ypatingo entuziazmo žiūrėjau naują lietuvišką meninį filmą „Naktys be nakvynės". Atrodo, nesuklysiu, teigdamas, kad panašiomis „neapsisprendusiomis" nuotaikomis jį sutinka ir dauguma kitų žiūrovų. Naujojo filmo nesupa tokia visuotinė neigimo atmosfera, kuri supo, sakysim, „Kalakutus", bet juo nesidžiaugiama kaip „Žingsniais naktį" ar „Niekas nenorėjo mirti", jis nediskutuojamas, kaip „Vienos dienos kronika"...
Tiesa, šiokios tokios diskusijos, filmui pasirodžius, vis dėlto kilo. Tam tikrą inteligentijas dalį (mokytojus, kai kada - literatus) šokiravo patsai išeities principas. Kodėl „Naktų be nakvynės" autoriai, pasitelkę lietuvių poeto Vytauto Montvilos biografijos faktus, kiekvienam žinomas eiles, filmo herojumi padarė neegzistavusią figūrą - Vytautą Mantvydą?
Toksai ginčas, žinoma, nėra esminis. Mes tiesiog labiau įpratę prie tokios biografinio filmo formulės, kada, kaip juostose apie Leniną ar filme „Julius Janonis", istorinę asmenybę supa meninis išmislas. Tačiau gali gi egzistuoti ir kitokio pobūdžio filmas - apie Poetą, jo konfliktą su savąja epocha, jo principų dramą, - nepretenduojantis į dokumentalumą, tik inspiruotas konkrečios asmenybės (šiuo atveju - Montvilos) gyvenimo ir kūrybos faktais. Visa tai gana elementaru, kaip elementariai aišku ir tai, jog „Naktys be nakvynės" nėra kažkoks naujas žodis biografiniame žanre (tokios, tiesa, užvualizuotos mintys praskamba kai kurių mūsų studijos darbuotojų pasisakymuose). Tereikia prisiminti „Baltijos deputatą", kurio autorius aiškiai įkvėpė profesoriaus Timiriazevo asmuo, kad supratus, jog mūsų filmo dramaturginių principų „novatoriškumas" turi istorinę tradiciją, siekiančią net trisdešimtuosius metus.
Scenarijaus autorius D. Ognevas ir režisieriai - statytojai A. Araminas ir G. Karka daugiausia dėmesio skyrė, kaip ir reikėjo manyti, centriniam Mantvydo paveikslui. Negalima nepažymėti kai kurių jų pergalių, susijusių su atgyvenusių tradicijų laužymų. Charakteringa, kad naujajame filme palyginti labai taupiai naudotos pačios eilės. Autoriai čia atsisako paviršutiniškos atributikos, dažnai lydinčios filmus, skirtus meninės kūrybos temai: audra, žaibas, egzaltuotas poeto (kompozitoriaus) žvilgsnis, vėjo gūsis, atplėšęs langą... Panašūs iliustratyviniai sprendimai žymiai sumenkino daug mūsų filmų, pradedant klasikiniu „Tarasu Ševčenka" ir baigiant jau minėtu „Juliumi Janoniu", kurį naujoji juosta pralenkia visais požiūriais.
„Naktų be nakvynės" autorius domina ne tiek patsai kūrybinis procesas, kiek pilietinės meno prigimties tema. Ištikimybės aukštiems principams linija perpina visą juostą, ypač ryškiai nuskambėdama nuolatiniu Mantvydo ir poeto Mečio ginču, gestapo scenomis. Šie principai (kokia prabanga, Mečio akimis, žiūrint, vargingos skalbėjos sūnui!) padeda Vytautui Mantvydui nugalėti net mirtį, padeda jam, jau stovinčiam prie kulkų išvarpytos sienos, šyptelėti lūpų kampučiais — saulei, dangui, visam tam bujojančiam gyvenimui, kuris pasilieka kitiems ir kurio prasmės jisai, Mantvydas neišdavė...
Nejučiomis nuslydau į kiek patetišką toną, kuris filmui, tenka pripažinti, nebūdingas, Čia rastas kažkoks geras lygsvaros laipsnis: herojus nesisvaido „aukštomis" frazėmis, bet ir neskęsta buitinių smulkmenų jūroje. Didžia dalimi tai nuopelnas aktoriaus S. Petronaičio, apdovanojusio Mantvydą ne vaikštančio simbolio, bet konkrečios individualybės bruožais: grynai lietuvišku „kietumu", neskubia reakcija, gilumine, nedažnai pasireiškiančia optimistine pasaulėjauta.
Mantvydo antipodo - Mečio paveikslui man rodos, kiek trūksta tos vidinės įtaigos. Aktorius A. Masiulis, sukūręs lietuviškame kine eilę psichologiškai turtingų vaidmenų, šį sykį ieško daugiau išorinio charakteringumo. Išraiškingai jis piešia buržuazinio liokajaus manieras, beribį ir buką pasitikėjimą savimi, bestuburį laviravimą (įdomi pirmųjų tarybinių metų mitingo scena, kai Mečys, pražydęs nenuoširdžia šypsena, pristato auditorijai Mantvydą). Bet idėjinis ginčas su tokiu pernelyg jau aiškiu priešininku tampa palengvintas, ir galutinėje išdavoje Mečys tik paryškina savimi Mantvydo atsisakymą nuo kompromisų. Šia prasme žymiai gilesnis snobo Ylos paveikslas - nedidelis vaidmuo, kaip visada, virtuoziškai suvaidintas J. Miltinio.
Yra filme ir daugiau ryškiai atliktų rolių. Rafinuoto intelektualo - gestapo viršininko vaidmenyje sugebėjo nepasikartoti S. Kosmauskas, „Žingsniuose naktį" turėjęs analogišką vaidmenį. Įsimena V. Blėdžio epizodas. O šalia jų - iš melodramos atžengusi Milda - D. Melėnaitė, blyškūs komunistai - pogrindininkai, Mantvydo žmona Konstancija, kurią vaidinanti E. Matulaitė šalia šviežių religingos, naivokos merginos spalvų, darančių ją labai betarpišką, kartais sukelia ir mokiniškai stropios debiutantės įspūdį.
Daugumą vaidmenų filme atlieka Panevėžio dramos teatro aktoriai. Šis puikus kolektyvas nereikalauja atskiro pristatymo. Tačiau „Naktyse be nakvynės", kaip tai bebūtų keista, kaip tik ansamblio ir nejauti. Mąstai apie šį paradoksą, ir peršasi išvada, kad pati trupė, netgi labiausiai „susivaidinusi", labiausiai nūdieniška savo maniera, negali mechaniškai nulemti kinematografinio kūrinio pasisekimą (juk nebuvo visišku pasisekimu teatro „Sovremennik" debiutas kine - juosta „Statomas tiltas"!). Čia nulemia jau kino režisieriaus sugebėjimai, jo talentas.
Yra tendencija visus „Naktų be nakvynės" trūkumus aiškinti dramaturgijos silpnumu. Tai vienapusiška. Be abejo, D. Ognevo scenarijus nedavė kokio nors įdomesnio sprendimo (Plačiai žinomos didvyriškos redaktorių V. Rimkevičiaus ir G. Kanovičiaus pastangos, „begelbstint" filmą).
Ir dabar jame dar išliko tokie „perliukai", kaip puolusios Mildos savižudybė. Tiesa, nuo tiltų kartais šokinėja ir nūdienės mūsų gerbiamų prozaikų herojės. Bet dėl juostos nelygumo kaltas ne tik dramaturgas.
Filmą „Naktys be nakvynės" statė debiutantai A. Araminas ir G. Karka. Pirmąjį žinome kaip puikų operatorių, įdomios dokumentinės apybraižos „Aš - Rambynas!" autorių, antrasis - aktorius ir režisierius iš Panevėžio. Filmo režisūroje, deja, jaučiama šių dviejų skirtingų profesijų atgarsiai, ir tai jam labai trukdo įgauti vientisumą.
Grynai „aktorinėse" filmo scenose dažnai išlaikoma teatrinė koncepcija. Tai liečia, sakysim, Mečio ir Vytauto dialogą Mantvydų palėpėje arba kalinių pašnekesį, vykstantį tartum kokiame vakuume.
Žymiai ryškesnės tos filmo scenos, kurias sąlygiškai pavadinsime „operatorinėmis". A. Araminas turėjo puikų pagalbininką - operatorių D. Pečiūrą, kurio darbas šiame filme nusipelno paties aukščiausio pagyrimo. Prisimeni akinantį skalbinių baltumą tamsioje kiemo angoje, bedarbį, beviltiškai sėdintį po didžiulėmis raidėmis nuteptu užrašu „Volfai ir Co", Konstanciją su naščiais rankose boluojančių bažnyčių ir klevų fone. Subtilios plastinės priemonės dažnai užpildo ekraną nepakartojama nuotaika. Taip atsitiko Vytauto ir Konstancijos meilės scenoje vagone, kurios žavesį nulemia ne tiek patys aktoriai, kiek nelaukta herojės frazė („Dievulėliau, naščius pametėme!..") ir jaukus, vos ne „pasakiškas" apšvietimas, lietaus srovelės ant vagono lango.
Labai gerą įspūdį man paliko ir epizodas su funikulieriumi, palydimas nuostabaus liūdnoko muzikinio motyvo (jo autorius Eduardas Balsys). Šie kadrai, savotiškai perteikdami laiko dvasią, kalba apie statytojų ateities galimybes, apie tai, kad jie yra kažkur visai netoli didžiojo kinematografo.
Antra vertus, kaip tik detalėse, atkuriančiose laikmetį, A. Araminas ir G. Karka daro dar nemaža debiutantiškų klaidų. Būdingiausia jų - saiko stoka. Vos per ilgai autoriai sulaiko dėmesį ties rylininku - vargingų smetoninio Kauno kvartalų puošmena, vos uždelsia, žiūrėdami į mergaitę su sviediniu, ir - betarpiškas įvykių tėkmės pojūtis dingsta, pajunti režisieriaus ranką, jo naivokus tikslus. Keista, argi studijoje niekas negalėjo atkreipti autorių dėmesio į nesaikingumus: į teatrališkai, „gražiai" sukaišytus kryžius pradiniuose atsiminimų kadruose, į mizansceną prie Volfo gamyklos, kada bedarbis pirmame plane skaito laikraštį, įkyriai demonstruodamas kino kamerai jo pavadinimą - „XX amžius"?
Kūrybiniame mūsų ieškančios studijos balanse „Naktys be nakvynės" nėra ryškus šviesulys. Betgi, prisiminus kai kuriuos filmo komponentus, norisi galvoti, kad tai savotiška starto aikštelė jo autoriams, neabejotinai talentingiems menininkams. Kiek teisingi buvo šie grynai subjektyvūs samprotavimai - tą, tur būt, parodys naujasis A. Aramino ir D. Pečiūros kūrinys - novelių juosta „Surask mane rudenį".
S. MACAITIS
„Komjaunimo tiesa“, 1966.10.07, Nr.198
