Iš lietuvių kino istorijos.3. "Aušra prie Nemuno"

Sekantis lietuviško meninio kino etapas — spalvotas filmas „Aušra prie Nemuno", sukurtas padedant „Lenfilmui". Mūsų dienomis toks filmas, kuriame ignoruojami gyvenimiškieji ryšiai bei prieštaravimai, jau negalėtų pasirodyti. Šio filmo kritika šiandien atrodo visai nesudėtingas dalykas, bet nereikia pamiršti ir jo pasirodymo datos. 1953 metai buvo gana sunkūs tarybinei kinematografijai. Tarybinėse studijose buvo sukami kino koncertai, filmai-spektakliai, o tikrasis, originalus kino menas buvo gerokai pamirštas. Šiame fone „Aušra prie Nemuno" buvo tegul ne ryškus laimėjimas, bet, vis dėlto tokia „kregždė", kuri priminė specifinius, vienam kinematografui būdingus bruožus bei išraiškos priemones.

Įdomi ir pamokanti filmo kūrimo istorija. Rašytojas Juozas Baltušis drauge su Maskvos kino dramaturgu Jevgenijumi Gabrilovičiumi parašė scenarijų „Senojo Gabrio vienkiemis", 1951 metais išspausdintą „Pergalėje". Tai buvo gyvas, kupinas įsimenančių štrichų (nors ir neišvengęs tam tikrų literatūrinės tradicijos atgarsių) pasakojimas apie vidutinioką Gabrį, jo sūnų Taurą — kolūkio organizatorių, — apie tuos kelius, kuriais į lietuvišką kaimą ėjo naujasis gyvenimas. Scenarijuje buvo visa eilė ryškių paveikslų: našlė Bakalienė išgyvenusi sunkų gyvenimą, o dabar pirmoji palaikiusi Taurą; dvyniai Dociai, kurių amžinos rietenos dėl kąsnelio žemės prarado prasmę tik kolūkyje, Tauro mylimoji Birutė, baugiai sustojanti prie seno ir naujo kryžkelės. (Iš tokio scenarijaus filme beišliko gal tik valstiečių Prankaus ir Pikelio linijos. Scena, kai režisierius, naudodamas paralelinį montažą, rodo abiejų kaimynų „kančių kelius", priklauso prie geriausių filmo scenų).

Deja, tolesnis darbas prie scenarijaus vyko po dirbtinio „sušiuolaikinimo" devizais. Iš valstiečio, labai sunkiai, skausmingai teįstengiančio suprasti tikrąją visų permainų reikšmę, Gabrys tapo kolūkio pirmininku. Jo kolūkis — geriausias rajone (būtina to meto filmų sąlyga!), tačiau Tauras, parvykęs iš studijų agronomas, randa dar nemažai neišnaudotų galimybių. Kolūkio susirinkime jis siūlo nusausinti pelkes, iššaukdamas nesuprantamą tėvo įtūžį. Gabrys teatrališkai palieka susirinkimą, vėliau tokiu pat teatrališku gestu išveja sūnų iš namų.

Pasikeitus pagrindimo konflikto tarp tėvo ir sūnaus esmei, charakteriai tapo sumenkinti ir ryškiai schematizuoti.

Kūrinio vientisumui smarkiai pakenkė ir neorganiškai įsibrovę Vatikano bei „Vakarietiškų" restoranų  scenos.

„Aušra prie Nemuno" toli gražu ne visiems patiko, bet pamatyti ją norėjo daugelis. Šia prasme galima kalbėti apie filmo pasisekimą. Žiūrovus patraukė profesionali, užtikrinta aktorių V. Derkinčio (Pikelis), J. Miltinio (Prankus), J. Lauciaus (Silvestras) vaidyba, B. Dvariono muzika su populiariuoju leitmotyvu „Kur Nemunas teka", įdomus įžymaus operatoriaus Andrejaus Moskvino darbas. Lietuvos kinematografininkų dalyvavimas šiame pastatyme, lyginant su „Maryte", buvo jau kur kas esmingesnis. Buvo tad žengtas žingsnis priekin. 

S. MACAITIS

„Vakarinės naujienos“, 1967.01.17, Nr.14