Ieškant oazės dykumoje
Keistas ir šviesus pasaulis atėjo į naujo lietuviško filmo kadrus iš nepamirštamos Antuano de Sent-Egziuperi pasakos „Mažasis princas". Pasaulis, kuriame auga kalbančios ir koketuojančios gėlės, kur pro nupieštos dėžės sieneles galima pamatyti įsivaizduojamą avinuką, ir, jeigu avinukas suėstų gėlę, įvyktų nepataisoma šio pasaulio tragedija...
Mažasis Princas kalbasi su savo prijaukinta rože, o realiame gyvenime už kino teatro sienų vis greitėja alsinantis kasdienybės bėgimas. Nėra kada, nėra kada! Dienraščio aktualijos, „Nedelios" įdomybės pakeičia storą klasiką, sociologija, statistika veržiasi į teatro sceną, kino ekraną, vis didesnius plotus užkrečia žydrasis televizijos menas, kurį galima stebėti viena akimi, čia pat virškinant vakarienę ir žaidžiant su sūneliu,—nėra kada! Ir šiame sūkuryje, kartais giliai prasmingame, bet neretai ir niveliuojančiame, bukinančiame jo tempe -— stilizuota filosofinė pasaka, panaši į priverstinį jos herojaus Lakūno sustojimą dykumoje... Ar ji pateisinama ir ar tokiai jai būtina pasirodyti mūsų dienomis?
Būtina, — atsako Arūnas Žebriūnas, kurio sena, ilgai puoselėta ir pagaliau realizuota svajonė, matyt, nebuvo paprastu menininko įnoriu. Dar 1944 metais Egziuperi rašė: „Neįmanoma daugiau gyventi, rūpinantis šaldytuvais, politika, balansais ir kryžiažodžiais! Visai nebeįmanoma. Nebeįmanoma gyventi be poezijos, spalvų, meilės". Šie žodžiai galėtų tapti savotišku motto visai Žebriūno kūrybai — pradedant „Paskutiniu šūviu" ir baigiant jo betarpiška sąšauka: su Egziuperi, kurio mintys bei stilistika, nepaisant geografinių skirtumų, pasirodė tokios artimos mūsų menininkui. Savo poetiškais filmais jis visada kviečia mus nupurtyti kasdienybės smulkmeniškumą, grįžti prie ištakų, išmatuoti paprastais bei tyrais kriterijais, tokiais, kokie būna vaikystėje, savo nūdienes mintis, tikslus, poelgius. Mūsų dienomis ir — dar sukonkretinant — mūsų šalyje, kuriančioje naująjį žmogų, toksai kvietimas turi vertę.
Taigi pats klausimas, ar derėjo Lietuvos Kino studijai ekranizuoti prancūzų rašytoją ir šiuo tikslu vykti net į Turkmėniją, man atrodo tiesiog neteisingai keliamas. Kas kita — tai meninės įtaigos laipsnis, kurį pavyko pasiekti ekranizuotojui, pirmajam lietuvių kino istorijoje žengiančiam labiausiai rizikingą, neturintį precedento žingsnį. Čia jau nebegalima taip vienapusiškai atsakyti.
Visų pirma, pagalvokime apie patį ekranizacijos principą, apie tuos du pagrindinius kelius, kuriais galėjo ateitį ekranan „Princas" (jų, matyt, yra ir daugiau, bet, pripažįstant didžiules kinematografo galimybes, vis dėlto negalima teigti, kad jos — bekraštės, neribojamos kokių nors konkrečių dėsnių). Tai galėjo būti filosofinė bufonada, filmas, pasinaudojęs modernaus sąlyginio teatro atradimais, kupinas aliuzijų į aktualius įvykius. Žodžiu, kas nors artima „Aiskaudai 66". Žebriūnas puikiai suprato tokią galimybę, bet sąmoningai jos atsisakė: nepakartojamų nuotaikos pustonių meistras, jis negalėjo paaukoti to ramaus, minorinio susimąstymo, kuris lydi Egziuperi pasakos puslapius.
Antrasis kelias — tasai, kurio privalumus bei duobes ir matome ekrane. Tai ištikimybės ne tik pačiai kūrinio dvasiai, bet ir jo tekstui, jo naivioms bei žavingoms iliustracijoms kelias. Skirtingai nuo sąlygiškojo, galėjusio atrišti rankas bent jau filmo techniškosios pusės realizatoriams, tai daiktiškas, faktūrinis kelias. Tai ne žaidimas, tai ,,iš rimtųjų". Bet sąlygiškumas į filmą vis dėlto ateina — butaforiniu paviljonu su besisukančiomis planetomis, teatrališkais Donato Banionio kostiumais bei grimu. Ir kai šalia šių, savaime gal ir ne itin rėžiančių akį kadrų ekrane pamatai tikrą dykumą, tikrą lėktuvą ir tikrą gyvatę — pajunti, kaip kinematografinis kūrinys laikas nuo laiko praranda savo pirmtako harmoniją, praranda stilistinę lygsvarą.
Niekada nereikia, tiesiog negalima nurodinėti menininkui rinktis tą ar kitą koncepciją. Jeigu jis tikras menininkas, jis niekada nesirenka sprendimo šiaip sau, nepagalvojęs. Bet štai kūrinys baigtas, ir visi gali spręsti, ar autorius savojo sprendimo rėmuose buvo teisus. Taip ir su Žebriūno „Mažuoju princu". Pabandykime nelyginti juostos su savo susikurta Egziuperi versija — juk vos ne kiekvieno knygos skaitytojo ji kitokia, — o pažvelgti tik į patį filmą, nesmerkiant jo už tai, ko ten nėra, arba kas galėjo būti. Tada, man rodos, ypač paaiškėja, kad, nuoširdžiai mylėdamas garsiąją pasaką, kruopščiai besistengdamas patraukli žiūrovą jos humanistinėmis idėjomis, autorius nuveikė didžiulį darbą. Bet jo talentą vis dėlto kaustė pasaulinis rašytojo autoritetas ir savo „akiplėšiškumo" pojūtis. Todėl filme atsirado tam tikras inertiškumas, platesnio atokvėpio bei akcentų stoka, formos nenuoseklumai.
O gal — čia mane apninka abejonės — nelygi forma, tas paviljono ir natūros atotrūkis tai ne tiek režisieriaus kaltė, kiek jo bėda? Ar buvo galima iš viso sukurti daiktiškas planetas, galinčias būti pilnavertėmis tikrai egzistuojančio Nebit-Dago partnerėmis - net disponuojant šimteriopai pažangesne technika? Ar nėra tik tokios literatūros — metaforinės, audžiamos ne tiek vaizdais, kiek pačiais žodžiais, kuriai iš viso nereikia ieškoti kinematografinio ekvivalento, kuriai geriau ir pasilikti literatūra? Ar to neįrodo A. Batalovo nesėkmė su Jurijum Oleša („Trys dručkiai"), P. Liubimovo -— su Aleksandru Grinu („Bėganti bangomis"), ar nepakankamai akivaizdžiai kalba tas faktas, kad iki šiol neturime (ir ar turėsime?) „Baltaragio malūno" ekranizacijos?
Galimas dalykas, šie atviri klausimai paskatins savo mintimis pasidalyti ir kitus, sutinkančius lietuviškąjį „Princą", kaip teko pastebėti, gana prieštaringomis nuomonėmis. Tačiau grįžkime prie paties filmo, kuris nėra kūriniu, sukurtu, kaip sakoma, „vienu atodūsiu", bet kuriame šiaip ar taip yra daug gero, ko nenori pastebėti impulsyvūs žiūrovai, nepatikėję, gal būt, jau pirmuoju filmo kadru.
Prologas tikrai kiek apvilia, nepaisant to, kad girdi nepamirštamas Egziuperi eilutes apie smauglį, prarijusį dramblį. Deja, džiugaus atpažinimo virpesį trikdo statiškas Otaro Koberidzės — Lakūno veidas, Man rodos, šis populiarus aktorius filme ir toliau pasižymi ta pačia, ne tik išorine (dėl kurios jis nekaltas), bet ir vidine statika. Nepajutęs didelio metaforos maštabo, jis vaidina tik fizinį troškulį, fizinį nuovargį... Gyva, žmogiška intonacija, ūmai skausmu suspaudžianti gerklę, praslysta Koberidzei gal tik tada, kai jis jau finale sako nueinančiam Princui: „Man bus liūdna be tavęs..."
...Baigiasi įžanginiai titrai, akį pradžiugina dviejų dykynių — baltų debesų ir geltono smėlio — sandūra, ir pirmųjų filmo kadrų plastika (operatorius A. Digimas, dailininkai A. Ničius ir L. Gutauskas), jų nepakartojama nuotaika leidžia tarti: „Tikras Egziuperi!.." Gelsvose platumose žengia, melodingai sūpaudami, mažyčiai, it žaisliniai, kupranugariai; į neaprėpiamą neliestą kopą lipa toks pat žaislinis Lakūnas, jo kaustytų batų pėdsakai brutaliai laužo jos tobulą grožį; nuskrenda balionėlis, kaip kokia lengva nuojauta, neapčiuopiama, iliuzinė Princo temos preliudija... Viename plataus ekrano kadre susitinka dvi epochos — kupranugarių vilkstinė ir šiuolaikinis lėktuvas, o aplink juos tyvuliuoja gelsvoji amžinybė... Teka smėlis, teka, ištroškusio Lakūno vaizduotėje nelauktai įgaudamas vandens čiurkšlių formas... Teka smėlis, plėšriai, be garso prarydamas Princo numestą varpelį, ir tuojau peršasi šifruotė: kas tai - gal inercija, naikinanti fantaziją?
Bet patį didžiausią įspūdį daro filmo dramatinė kulminacija - scena su apanglėjusiu šuliniu, kai, vargonams grojant, didelis nuvargęs žmogus ir mažas berniukas drauge suka jo veleną, kažkuo taip primenantį lietuvišką šulinį. „Vienintelė tikra vertybė — tai žmogaus ryšys su žmogumi", — tokie Egziuperi žodžiai, kurių ir vienų užtektų, kad pamiltum šį rašytoją, šioje filmo scenoje įgauna labai konkrečią, dinamišką bei nuoširdžią kinematografinę išraišką.
Filmo šulinys tikrai uždainavo — daugiabalsiais vargonais, bet apskritai muzika, lydinti „Mažojo princo" kadrus, labai jau nelygi. Sunku spręsti, kas čia kaltas — kompozitorius T. Makačinas ar režisieriaus nesugebėjimas tinkamai derinti muziką su vaizdiniu planu. Tradicijos vergas Žibintininkas supranta, kad jis jau nebegali nustoti buvęs Suaugusiu žmogumi, ir jo atsakymą („Tai nieko neišeis..."), šaltus jo nutolstančio žibinto ugnies purslus palydi liūdnas klavesinas: labai, labai gaila, kad nieko neišeis. Tai įspūdinga.
Bet kada Princo mylimosios rožės tema jungiasi su „angelišku" moters balsu, jau nebegali kalbėti apie subtilų skonį. Tas pats sakytina ir apie gėlių šokį, kur paviršutiniška muzika turėjo simbolizuoti jų tuštumą, bet nelauktai įgavo savarankišką prasmę, skambančią disonansu tai pačiai bendrajai Egziuperi nuotaikai, kurią taip stengėsi išsaugoti autorius. Apskritai, „Princui", matyt, būtų buvę naudinga, jei A. Žebriūnas būtų spėjęs dar prieš jį pastatyti savo etiudą „Miške" (M. K. Čiurlionio simfoninė poema) — įdomų muzikinio montažo eksperimentą.
Pora žodžių apie likusius du juostos aktorius. Betarpiškas šešiametis Evaldukas Mikaliūnas gana organiškai įsijungia į šį filmą (visai nesvarbu, kad šių eilučių autoriui norėtųsi matyti gal ne tiek gražų, kiek keistoką Mažąjį princą). Ir ne jo kaltė, kad kai kurios frazės, tokios, kaip „Jūs pamiršot gėles ir pasakas, pasidarėt pilkais kareiviais" — iš ekrano aidi kiek dirbtinokai. Tai graži literatūra, su kinu neturinti nieko bendro. Autorius nuveikė nemažai, kovodamas su tuo literatūros pasipriešinimu, taikydamas ekranui atviras ir gausias filosofines sentencijas, kurios, jų nepakeitus, nepriartinus prie šnekamosios kalbos, būtų praskambėję taip falšyvai, kad net nustebintų gausius Egziuperi gerbėjus. Bet ir čia, matyti, ne viskas iki galo apgalvota, kaip ne itin apgalvota atrodo Suaugusio žmogaus paveikslo koncepcija. Tiek Karalius, tiek Vertelga, Tuščiagarbis, Geografas, net Žibintininkas — iš tų žmonių, kurie gyvena „šaldytuvais, politika, balansais, kryžiažodžiais". Kartais jie bodisi tokiu gyvenimu, gal net kažko ilgisi (Savo Mažojo princo? Savos prijaukintos lapės?), bet gyvena toliau. Man rodos, kaip tik tokio traktavimo užuomazgos žymi D, Banionio vaidybą. Kartoju — tik užuomazgos, neišvystytos, aiškiai stokojančios autorių apsisprendimo, meninės išraiškos tikslumo.
...Tokios ir panašios mintys, visai nepretenduojančios į analizės visapusiškumą, aplankė mane, porą kartų pažiūrėjus „Mažąjį princą". Filme daug pralaimėjimų, kartais labai rimtų, bet daug ir meilės, daug širdies. Todėl, matyt, visų geriausia jį ir teisti širdimi, o galutinį pliusų ir minusų balansą palikti Suaugusiam žmogui.
S.MACAITIS
Literatūra ir menas, 1967.09.23, Nr.38
