Narsa kiekvieną dieną

Jaunas lietuvių kino režisierius Šarūnas Bartas ilgai rinko pavadinimą savo naujam meniniam filmui. Kiek suvokiu, jam buvo svarbu, kad tas pavadinimas tiesiogiai nesumuotų filmo pamokų, kad jame neaidėtų literatūrinių metaforų ar — dar liūdniau — recenzijų pavadinimų aidas. Regis, „Trys dienos" — nepretenzingi, neįpareigojantys ir kaip tik tuo miglotumu (o, ne žadama sensacija, kurios ekrane nė kvapo) sudominantys žodžiai ir buvo vieninteliai tikslūs. Bet... čia likimas iškrėtė kūrėjams bjauroką pokštą, nes filmas, kad ir pabuvęs Ženevos, Turino festivaliuose, ko gero, tiek neįstrigo rinktinės publikos sąmonėn, kad galėtų   savarankiškai   įveikti naują, po rugpjūčio pučo kylančią asociaciją. Juolab kad jau teko girdėti apie būsimą Rusijos ir kitų užsienio valstybių (JAV) šiam įvykiui skirtą superšlagerį lygiai tuo pačiu pavadinimu...

Tokie sutapimai kūrinio likimo, aišku, nepalengvins. Tačiau Š. Bartas, kaip buvo matyti ir iš jo pirmojo darbo — novelės ,,Praėjusios dienos atminimui", -- tų lengvųjų kelių ir neieško, o bando ginti savąją principinę kino sampratą, savąjį pasaulio matymą.

„Kinematografas pagal Bartą" pirmiausia absoliučiai antiliteratūrinis. Nelengva būtų net perpasakoti fabulinį „anekdotą", čia neišvengiamai terptųsi žodžiai „kažkodėl",   „galbūt"   ir  panašiai. Du   jauni vaikinai lietuviai palieka griūvantį suniokotą namą (ar tai tėvų namai, ar šiaip atsitiktinis prieglobstis, mes taip ir nesužinome) ir, neaiškių (gal tiesiog bėgimo) impulsų vedami, trims dienoms atvyksta į Kaliningradą—Karaliaučių—Kenigsbergą (štai bene vienintelis konkrečios atramos taškas), susipažįsta su tenykštėmis merginomis, paskui, regis, grįžta į tėvynę, — o gal grįžta jau tik vienas, nes antrąjį piligrimą paskutinį kartą mes matėme gulintį prie kažkokios anglių krūvos — sumuštą ir apiplėštą...

Nesudėtinga, nekonkretu. Bet kelti klausimus, konkretizuojančius personažų buvimą, įvykių ar impulsų tiesioginę prasmę, reikštų visiškai nesuprasti „Trijų dienų" poetikos. Pasielgęs taip, panėšėčiau į tą mano gerbiamą teatrologę, kuri kadaise be galo mane nustebino, ėmusi spėlioti, už ką, pavyzdžiui, nuteisė garsiojo Eimunto Nekrošiaus spektaklio ,,Kvadratas" herojų — Kalinį.

Ne, „Trijų dienų" jaunieji personažai negalėtų turėti net tokio didžiąja raide apibendrinto vardo. Ir visiškai nesvarbu nei jų profesija (greičiausiai jos nėra), nei vardas, nei planai. Svarbu ta trijų dienų atkarpėlė, išplėšta iš gyvenimo, ne žodžiais, kurių ekrane — tik nuotrupos, ar poelgiais, o gestais, reakcijomis, išraiškomis perteikianti jaunų žmonių kraupų ilgesį ir neviltį, įsisąmonintą faktą, kad gyvenimas dar tik prasidėjo, bet iš tikrųjų jau ir pasibaigė. Ir vis dėlto — dažniausiai gamtos permainomis, metančiomis neapčiuopiamus atšvaitus ant filmo personažų, autorius suteikia lyg kokią menkutės vilties akimirką, budina sunkų it akmuo mūsų gailestį, o gal net pasididžiavimą   narsa  tiesiog   gyventi.

Gal juos vadinti Autsaideriais, tuos jaunuolius ir pagyvenusius žmones (senukas su obuoliais, gruzinas kūrikas, puoselėjantis „savo kampo" iliuziją ir nykiai filosofuojantis: „Siela save baudžia. Ne Dievas — siela"), pasirodančius operatoriaus Vlado Naudžiaus retos meistrystės ir niūraus (o kartais ir prašviesėjusio) grožio kadruose? Kokia vidinė būtinybė juos gena iš prieplaukos į purviną bendrabutį ar rūsį, iš Lietuvos — į Rytprūsius, iš seno bunkerio, kuriame galima susikurti laužą, išsidžiovinti drabužius, — vėl į šlapius, išniekinto kadaise šlovingo miesto šaligatvius ar prie dulksvos metalinio sąstingio jūros? Mes to niekada nesužinosime, nors galime improvizuoti šiomis temomis. Filmo kadruose dažniausiai   ankšta   nuo   aplūžusių   baldų, baltų statulų, iš kurių lenda aprūdijusi armatūra, varganų bei purvinų žūvančio krašto atributų, tačiau spėjimams, asociacijoms, nuojautoms ir anaiptol ne galutinėms, ne receptūrinėms išvadoms - erdvu kaip reta. Rodydamas reiškinio ar objekto menką, iš loginio ryšio sistemos išplėštą kampelį, Šarūnas Bartas skatina mus pačius kurti mintyse tą sistemą, už berniuko —senio, prašančio užrūkyti, už inertiškai besiplūstančios belytės budinčios, už senukų, frontaliai, laukiančia poza sustingusių prie apšnerkšto langelio, įžvelgti visą pasaulį, žmogiškųjų kosmosų pavargusią dinamiką. Šiuo atžvilgiu režisierius galbūt mokosi iš Tarkovskio: ne veltui epizodas Karaliaučiaus sugriautoje katedroje montuojamas taip, kad jis primena ,.Nostalgijos" finalą, balti dūmai (garsai?), su baisiu gaudesiu užpildantys kadrą ir paslepiantys industrinį peizažą, — Tarkovskio panašiai traktuotas gamtos stichijas, o saulė, nelauktai nušviečianti geležinkelio pylimą, — bene šviesiausius „Veidrodžio" pradžios kadrus.

Kalbame čia ne apie citatas, kurių knibždėte knibžda dabarties rusų kine (štai net gabus „Lenfilmo" režisierius A. Rogožkinas neatsispyrė pagundai sukurti „Trečią planetą" — komercinį „Stalkerio" variantą). Panaši pasaulėjauta, panašūs ir struktūros principai — tas demonstratyvus nenoras viską racionaliai išaiškinti, toji mįslingumo skraistė, polinkis į ritualinį vyksmą. Juk ritualinėmis galima pavadinti „Trijų dienų" epizodinės mergaitės fantastiškas kompozicijas, jos dėliojamos iš plastmasės nuolaužų, siūlų, skiaučių, žvakučių; su amžinu gamtos ritualu pabaigoje asocijuojasi gimtinės namas, kurio skurdumą glaisto tai sniego danga, tai vėl vasaros rūko grožis.

Manosios asociacijos, sukeltos „Trijų dienų", — joks avansas jaunam režisieriui, jos apskritai niekam nėra privalomos. Tiesiog Lietuvoje pasirodė naujas, įdomus kūrėjas, ir, kokiam savam kino teatrui išdrįsus surengti bent premjerinius seansus (Europoje, kaip jau minėjau, išdrįsta), būtų dėl ko pasiginčyti. O girdėtas žodis „ezoterinis" ir vėl verčia prisiminti Tarkovskio karjerą: daug metų prireikė, norint įveikti nuomonę, kad, tarkim, „Veidrodžio" prisiminimai, vizijos, subjektyvūs įvaizdžiai skirti ne vien sau ar išrinktųjų saujelei, o visiems nesurambėjusiems.

Saulius Macaitis

LM kino apžvalgininkas

Filmo "Trys dienos" kadre - aktorė Katerina Golubeva