Dievo paukšteliai

1944 m. prie Lietuvos artėjant sovietų kariuomenei, dalis Lietuvos gyventojų, dar neužmiršusių 1940–1941 m. bolševikinės okupacijos represijų, trėmimų, paskubomis traukėsi į Vakarus. 60 000 pabėgėlių iš Lietuvos rado prieglobstį trijose okupacinėse zonose (JAV, D. Britanijoje, Prancūzijoje), Vokietijoje ir Austrijoje. Įsteigtose Perkeltųjų asmenų (displaced persons – DP) stovyklose ištisus penkerius metus tarp kitų gyveno ir lietuviai – rašytojai, poetai, dailininkai, muzikai, aktoriai, mokytojai, mokslininkai, diplomatai, kariškiai. Aktyvioji pabėgėlių dalis ėmėsi darbo. Rūpėjo išsilaikyti ir išlikti savimi – neužmiršti tėvų kalbos, išsaugoti tautinę savimonę.
1946 m. Hanau lietuvių stovykloje įvyko tremtinių atstovų suvažiavimas, kuriame buvo priimtas Lietuvių tremtinių bendruomenės statutas. Buvo pradėti steigti vaikų darželiai, pradinės mokyklos, gimnazijos, kelios aukštosios ir aukštesniosios specialiosios mokyklos, 1946 m. buvo įkurtas universitetas Hamburge, 1947 m. Hanau įsteigtas Lietuvių dailės institutas, 1946 m. Tiūbingene atkurta Lietuvių rašytojų tremtinių draugija, įsteigtas kultūros fondas. 1944–1949 m. DP stovyklose vyko aktyvus kultūrinis ir literatūrinis gyvenimas. Buvo organizuojami literatūros vakarai, rečitaliai, radosi teatrinių sambūrių. Stovyklose atsikūrė tautiniai ansambliai „Čiurlionis“, „Dainava“, „Lietuvių tautinis ansamblis“.
Karo baisumus patyrę lietuviai, vadinę save Dievo paukšteliais, DP stovyklose kūrė gyvenimo tremtyje pagrindus, padėjo pamatus tolesnei lietuvių veiklai emigracijoje.
Anot autorių, „filme bus vienodai svarbu senos nuotraukos ir laiškai, dokumentai ir daiktai, gyvų liudytojų pasakojimai ir rašytiniai prisiminimai – jame dominuos ne archyvinė dokumentinė, o emocinė, intymi informacija“.