Nulinio laiko zona

Apie tuos, kurie buvo nuteisti mirti, bet palikti gyvi...
Ką jie dabar pasirinktų, jeigu būtų leista: mirties bausmę ar nelaisvę iki gyvos galvos?
Koks yra gyvenimas „nulinio laiko zonoje“, kurioje laikas neturi tėkmės...

1996 m. Lietuvoje paskelbtas mirties bausmės vykdymo moratoriumas. Mirties bausmė liko Baudžiamojo kodekso (BK) straipsniuose, bet jau nebuvo taikoma teismų sprendimuose.
1998 m. Konstitucinis Teismas pripažino, kad mirties bausmė prieštarauja valstybės Konstitucijai.
1998 m. gruodžio 21 d., priėmus BK pataisas, mirties bausmės Lietuvos Respublikoje neliko.

Absoliuti visuomenės dalis nepritaria tokiems pokyčiams. Viešosios nuomonės tyrimai 1996–2003 m. laikotarpiu rodo, kad 75–80 proc. Lietuvos gyventojų pasisako už mirties bausmės sugrąžinimą, ir šis procentas beveik nesikeičia nuo pat mirties bausmės sustabdymo ir vėlesnio panaikinimo. Apie 45–60 proc. gyventojų mano, kad mirties bausmės buvimas yra suderinamas su demokratinės valstybės principais, ir 40–60 proc. tiki, kad mirties bausmė sumažintų bendrą nusikalstamumo lygį.

Šiuo metu (2003 m. spalio mėn. duomenimis) Lukiškių kalėjime yra 85 asmenys, įkalinti iki gyvos galvos, per trisdešimt jų buvo nuteisti mirties bausme, vėliau ją pakeičiant laisvės atėmimu iki gyvos galvos. Projekto autoriai susitiko su grupe nuteistųjų mirtininkų, kurie sutiko atsakyti į klausimą: kuri bausmė aukštesnė: nuteisimas mirti ar įkalinimas iki gyvos galvos? Kaip pasikeitė jų gyvenimas, belaukiant lemtingos dienos, ir dabar – kai mirties bausmės nebeliko. Penkiems iš dvylikos sutikusiųjų dalyvauti filme bausmės pakeitimas jų pačių gyvenimo nepakeitė, – jie netiki, kad kada nors išeis iš kalėjimo; tik du iš dvylikos mano, kad jiems tikrai atsivers durys į laisvę; likę penki ir dabar pasirinktų mirties bausmę, jeigu jiems leistų rinktis... nes ji teisingesnė... lengvesnė... humaniškesnė... ir mažesnė... už laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Jie sutiktų mirti, tik su viena sąlyga – kad nereiktų laukti... Kad tai įvyktų tą pačią akimirką, kai tik jie ištartų „taip“!..

Prieš mus bus trys keturi žmonės. Be tikrųjų vardų, skirtingo amžiaus, likimo, gyvenimiškos patirties. Tačiau viena bus bendra – jie buvo nuteisti mirties bausme, pakeista įkalinimu iki gyvos galvos. Mes nesužinosime jų istorijų, kaip ir kodėl jiems buvo paskirta aukščiausia bausmė, kaip ir kodėl jie atsidūrė vienutėse. Viskas prasidės nuo tos akimirkos, kai jie pateko į šią „nulinio laiko zoną“, kur laikas netenka tėkmės, kai nėra atskaitos taško ką nors skaičiuoti, braukti dienas kalendoriuje, laukti vakaro ar ryto, kai nesvarbu, kaip keičiasi gamta už lango ir kada bus Kalėdos – tai, kas mums yra įprasminta laike, ir kaip visa tai netenka jokios prasmės... Mes būsime kartu su jais ir šalia jų, neužduodami, bet mėgindami atsakyti į klausimą: kuri bausmė didesnė – mirties ar beribė nelaisvė? Kur daugiau kančios ir kankinimo?... Kur daugiau tiesos ir teisingumo?.. Per būties ir buities detalę, žvilgsnį, mirksnį, atsitiktinį garsą ir ištisinę tylą...

„Meška“ – keturiasdešimtmetis. Nuo šešiolikos kalėjimuose. Rusijoje turėjo būti karūnuotas aukščiausiu nuteistųjų kastos titulu – „įteisintu vagimi“ (vor v zakone). Sutrukdė Atgimimas ir Nepriklausomybė. Turi titulą „kazyrnoj frajer“– „įteisinto vagies dešinioji ranka“. Buvo nuteistas mirties bausme – ji pakeista įkalinimu iki gyvos galvos. Kameroje nėra jokio laikrodžio – visus išmetė, kad „nereiktų laiko skaičiuoti“. Sutiktų, kad nuosprendis vėl būtų pakeistas mirties bausme. Mirti nebijo, nes kadaise pats priimdavo „kastos tarybos“ (schodniak‘o) sprendimus – ką palikti gyvą, o ko ne... Krikštytas, bet Dievu netiki, nes pasaulyje per daug melo, netiesybės ir nemeilės...

„Rašytojas“ – per penkiasdešimt. Iš vaikų namų, į juos pateko, kai tėvas nužudė motiną. Nuteistas mirties bausme, ji pakeista kalėjimu iki gyvos galvos. Dabar rašo knygą. Kasdieną, nuo ryto iki pietų, nuo pietų iki vakaro – kol akys ima merktis. Rašo ranka. Parašė jau 800 lapų. Romanas, autobiografinis. Apie žmogų, kuris paauglystėje pakliuvo į „zekų pasaulį“ ir niekada iš jo nebeišėjo... Kodėl? Jei kartą čia pakliūni, kelio atgal nėra... Ar laisvės atėmimas gali „perauklėti“? Niekada! – atsako iš karto. Jaunam žmogui jokiu būdu negalima atimti laisvės – tai sugriaus visą jo likimą. Tokia romano idėja. Labai norėtų, kad romanas būtų išleistas autoriui dar gyvam esant. Tada galės ramiai numirti. Nors vieną gerą darbą padaręs...

„Vienuolis“ – Kristaus amžiaus. Buvo nuteistas mirties bausme, ji pakeista įkalinimu iki gyvos galvos. Jeigu galėtų rinktis – eitų tik į vienuolyną, užsidarytų celėje, maitintųsi tik duona ir vandeniu. Nenorėtų nieko matyti, būtų vienas. Atgailautų ir skaitytų Bibliją. Pasisako prieš mirties bausmę. Ne, jos nebijo, bet niekam negalima atimti gyvybės, kas turi sielą. O kas ją turi? Visi – kas tik sugeba mąstyti.

„Kūdikis“ – dvidešimties metų, vaikiško, vos ne angeliško veido, dar pramintas „kapinių vampyru“. Nuteistas iki gyvos galvos būdamas devyniolikos. Laimingas, kad mirties bausmė panaikinta. Bijo mirti. Tikisi išeiti į laisvę. Labai myli savo mamą. Ar sunku užmušti žmogų? Ne, visai ne... Ar sutiktų užmušti žmogų, jei tai būtų sąlyga atgauti laisvę? Sutiktų nedvejodamas...

„Daugelyje šalių egzistuoja mirties bausmė ir neišsenkama jos būdų įvairovė. Tai tūkstantmečių tradicijos ir ritualai, mūsų civilizacijos kultūros aspektas, kurio atributai – teisėjai, liudininkai, šventikai, budeliai – tebėra neatsiejama šiandienio spektaklio dalis. Visi jie – teisieji tarp teisiųjų. Bet yra ir kiti spektaklio aktoriai. Kaip jaučiasi tie, kuriems visiems laikams užneriama kilpa ant kaklo, kuriems atimama teisė į teisingumą? Kaip jaučiasi tie, kuriems aukščiausia bausmė pakeista į įkalinimą iki gyvos galvos?
Jau beveik dešimt metų Lietuva nebetaiko mirties bausmės. Aštuoniasdešimt penki žmogžvėriai akylai saugomi dieną naktį saugiausiame Lukiškių kalėjimo korpusų. Jie rengiasi kitaip, jie neturi laikrodžių, neturi telefonų, jiems niekas nerašo, laikas išsitrynė ir neteko prasmės. Rytoj bus kaip vakar, vakar – kaip rytoj... Jiems gyvenimas – tik sapnas kapo duobėje, į kurią krenta gyvųjų šešėliai. Kokia prasmė? Dauguma jų sąžiningai teigia, kad mirtis yra kur kas humaniškesnė už alternatyvą „atostogauti“ iki gyvos galvos. 
Lukiškių vienutėje mūsų filmavimo grupė kartu su jais užspęsta akliname narve. Mes praradom laiko nuovoką, kalbamės, tylime, kartu geriam arbatą, dalijamės šiluma, rusenančia žvilgsnyje.
Šis dokumentinis filmas – iki skausmo nuogos išpažintys, akibrokštas marionečių visuomenei anapus grotų, kūrenančiai neapykantos laužus ir trimituojančiai krikščioniškas tiesas.“