1957 /

Kol nevėlu...

Vaidybinis – Lietuvos meninių ir kronikinių filmų studija, 90 min., nespalvotas – 1957

Filmografija: Scenarijaus autoriai – Michailas Antonenkovas, Ilja Rud-Gercovskis (Rudas), Jefraimas Sevela. Režisieriai – Julijus Fogelmanas, Vytautas Žalakevičius. Antrasis režisierius – Vladas Limantas. Operatorius – Julijus Fogelmanas. Antrasis operatorius – Igoris Remiševskis. Vyr. dailininkas – Georgijus Korostyliovas. Dailininkas – Jeronimas Čiuplys. Kostiumų dailininkė – Jadvyga Laurinavičiūtė. Kompozitorius – Balys Dvarionas. Dainų tekstas – Justino Marcinkevičiaus. Garso operatorius – Tadas Balsys.

Vaidina: Vilių – Kęstutis Genys, Nijolę – Irena Leonavičiūtė, Petronėlę – Vanda Lietuvaitytė, Aloyzą – Napoleonas Bernotas, Miką – Petras Žindulis, Mikienę – Stefanija Nosevičiūtė, Domą – Jonas Čepaitis, motoristą Einį – Feliksas Einas, Nijolės tėvą – Jurgis Petrauskas, motiną – Emilija Platušaitė, Marijoną – Elena Gaigalaitė, Aldoną – Gražina Rukšėnaitė, Ramutę – Ramutė Kinglytė; Valys Derkintis, Vladas Limantas, V.Kučmala, G.Laurinavičius, J.Paplauskas, P.Songaila ir kt.

Komedija.

Turinys: Saulėtą dieną Kuršmarėse susitiko dvi motorinės žvejų valtys. Viena išdidžiu pavadinimu „Uraganas“ veža bažnyčion tuoktis Nijolę ir Aloyzą, bet motoras užgeso, tenka prašytis žvejo Viliaus valties buksyro. Drauge su šiuo nemaloniu įvykiu prasideda jaunosios Nijolės jausmų sumaištis: gal jos pasirinkimas buvęs skubotas, gal dar nevėlu (iš čia – ir filmo pavadinimas) kažką pataisyti gyvenime. Pajūrio miestelis leidžia laiką arbatinėje, šokiuose, kartais ir darbe. Jis (o ypač senoji liežuvinga intrigantė Petronėlė) stebi besirutuliojančią įnoringos Nijolės, vyriškai patikimo, ironiško Viliaus, ir tuščiagarbio Aloyzo tolesnių santykių raidą, nors ją labai nesunku nuspėti nuo pačių pirmųjų kadrų. Aloyzas vis taip pat tauškia, maivosi, meluoja, garbanoja plaukus, o kuklus Vilius per tą laiką geba iškopti į darbo pirmūnus, apie ką parašo vietinė spauda, išgelbėti į pavojų patekusį Miką. Jeigu meilė išsikovojama tokiais poelgiais, vadinasi, būtent dėl jų pagaliau praregi ir Nijolė.

Publikacijos: Tiesa, 1957.08.01; Literatūra ir menas, 1957.07.27 (P.Pukys); 1958.10.25 (J.Lozoraitis). Žiūr. knygoje: V.Mikalauskas. Kinas Lietuvoje, V., 1999, 411-416 p.

Komentaras: Esminis filmo konfliktas – toks miglotas, kad jį galima aiškinti nebent nesuvokiamais visos moterų giminės kaprizais. Humoro šaltiniai – specifiškai lietuviški, anekdotiniai: apsirijimas cepelinais, girtuoklystė, neįvykstančios muštynės. Dauguma aktorių (N.Bernotas, V.Lietuvaitytė) bando juokinti žiūrovą pabrėžtu teatriniu charakteringumu. Bet antraplaniai personažai – stamboka, blaiviai save vertinanti, užtat atšiauroka Marijona (E.Gaigalaitė) ir subtilus jos dūsautojas (J.Čepaitis) – rodo, kad ekrane buvo įmanoma išsaugoti lyrinio humoro, kone tragikomišką intonaciją. Pirmąkart lietuviškame ekrane pasirodo išloštini pajūrio kopų kadrai, irgi kreipiantys juostą nuo buitinio anekdoto į poetiškumo pusę. Kartais, kai bekraštės smėlio erdvės pasirodo nelauktai ir tirštai apgyventos (Marijona per klaidą susitinka čia su Viliumi, juos įvairiais maršrutais seka ir Nijolė, ir Domas, ir juodą šmėklą primenanti Petronėlė, nusimetusi batelius, kurie skuba kopomis žemyn it kokie šunyčiai), ekraną aplanko puikaus absurdiškojo humoro bruožai. Žinoma, ar jie buvo specialiai sumanyti, šiandien atsakyti turbūt nebeįmanoma.

© Saulius Macaitis

* nuotraukos iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų