Sadūto tūto
| 78 min. – Vaidybinis – Lietuvos kino studija, 1974, 78 min., spalvotas – 1974 |
Filmografija: Scenarijaus autorius ir meno vadovas – Vytautas Žalakevičius. Režisierius – Almantas Grikevičius. Operatorius – Donatas Pečiūra. Dailininkas – Algimantas Švažas. Kostiumų dailininkė – Irena Norvaišienė (Vabalienė). Kompozitorius – Viačeslavas Ganelinas. Garso operatorius – Julijonas Batuneris. Antroji režisierė – Rita Liaudanskaitė (Grikevičienė). Antrasis operatorius – Algirdas Janukėnas. Dailininkas dekoratorius – F.Tinteris. Grimas – K.Matulytė. Montažas – V.Zavadskaitė. Asistentai: L.Binkytė, R.Preobraženskaja, V.Survila, R.Žilinskas, D.Dičiūtė, N.Jakubauskaitė. Filme panaudoti Stasio Eidrigevičiaus paveikslai.
Vaidina: Petrą Minkų – Juozas Budraitis, Povilą Baiboką – Regimantas Adomaitis, Mariją, jo žmoną, – Eugenija Pleškytė, Ūlą – Nijolė Lepeškaitė, eigulį, jos tėvą, -- Bronius Babkauskas, tėvuką -- Algis Žaliaduonis, Varną – Aurimas Babkauskas, jaunąją – Danutė Krištopaitytė, jaunąjį – Romas Ramanauskas, milicininką – Algirdas Pintukas, moterį kapinėse -- Eglė Gabrėnaitė, mokyklos vedėją -- Vladas Jurkūnas, sargą Baltramiejų -- Valys Derkintis, gydytoją – Steponas Kosmauskas, Petro komunalinius kaimynus: Agnė Gregorauskaitė, Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė, Alfas Radzevičius, Jonas Pakulis, Bronė Braškytė; Ada Budrikaitė, Algirdas Grašys, Rudolfas Jansonas, Juozas Jaruševičius, Gediminas Karka, Sigitas Ramelis, Juozas Urmanavičius, Vladas Bagdonas, Jūratė Onaitytė, Kazimieras Vitkus, L.Ugianskaitė, A.Butkus ir kt.
Turinys: Vilniuje atsitiktiniais darbais sunkiai verčiasi dailininkas Petras Minkus. Kartą jo triukšmingo komunalinio buto koridoriuje pasigirsta telefono skambutis: jaunystės draugas (iš tų laikų – ir jų slaptažodis – „Sadūto tūto“) Povilas Baibokas, gavęs didelį užsakymą sanatorijai apipavidalinti, kviečiasi Petrą į kompanionus.
Nepaprasto grožio ežerų krašte iš pradžių viskas atrodo kone idiliška. Sena girininkija, senas dvaras, kurį rekonstruos į sanatoriją, draugų dailininkų ramūs pokalbiai apie meną. Tačiau už viso to fasado knibžda savas dramatiškas gyvenimas. Kūrybinę krizę išgyvenantis Povilas linkęs kaltinti žmoną, vis įtemptesni jo santykiai su nemokančiu meluoti Petru. Darbų vykdytojas Varnas, suviliojęs eigulio dukrą, vagia statybines medžiagas. Ant eigulio užvirsta dviguba našta – tėvuko mirtis ir žinia apie Ūlos nėštumą. Žmonės, ir pasiduodami piktoms emocijoms, stengiasi išlikti žmonėmis. Draugų dailininkų keliai galop išsiskiria. Povilas kūrybiškai atsinaujino, Petras nesukūrė nieko, jis lieka girininkijoje, kur jo žmogiškasis talentas gal net reikalingesnis.
Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1976.07.24; Komjaunimo tiesa, 1976.08.20; Literatūra ir menas, 1976.10.09 (E.Ignatavičius, N.Jonušaitė); Vakarinės naujienos, 1976.08.12; Savaitės ekranas, 1976.07.19; Kinas, 1976, №10, 4-6 p. (S.Macaitis); Czerwony Sztandar, 1976.07.27. Žiūr. knygose: М.Мальцене. Кино советской Литвы (Лениниград), 1980, 173-176 p.; Lietuvių kino menas šiandien, V., 1981, 17 p. (G.Arlickaitė); L.Tapinas. Medyje angelas verkia, V., 1991, 323-325 p.
Komentaras: Galimas dalykas, tai – nepakankamai įvertintas lietuvių kino kūrinys. Žinoma, jam kliudė ir objektyvios filmavimo priežastys, ir neišbaigtas scenarijus: antai filme nelengva suvokti, kaip Povilas taip greitai įveikė savąją kūrybos krizę. Vis dėlto kūrinys išlieka atmintyje ir savo triumfuojančiu tarybiškumu, ir nevienaprasmiais charakteriais, ir subtiliausiu režisieriaus gebėjimu kalbėti užuominomis, nebrukant žiūrovui vien savojo žmonių bei įvykių suvokimo. Atvira „Sadūto tūto“ pabaiga, paremta amžinuoju žmogaus laukimu, sąmonėje pasėta neaiški abejonė dėl prioritetų: menas ar žmogus?, vestuvių kvaitulys, staigiai keičiantis mirtį, – tokie kūrinio momentai liudija, kad Almantas Grikevičius, gal tik pasimaskuodamas melodramos regimybe, ir čia neatsisako savojo polinkio į filosofinį gyvenimo apmąstymą.
© Saulius Macaitis
Susijusios naujienos:
.jpg)
Susiję straipsniai:
