Skenduolis
|
Trumpametražis
– Lietuvos kino studija, 35mm, nespalvotas, 10 min. – 1956 |
Filmografija: Pagal Petro Cvirkos novelę. Scenarijaus autorius – Semionas Nagornas. Režisierius – Vytautas Žalakevičius. Operatorius – Samuilas Kaplanas. Dailininkė – Nijolė Klišiūtė. Kompozitorius – Jonas Navakauskas. Garso operatorius – Petras Lipeika. Operatoriaus asistentas – Algirdas Šimkus.
Vaidina: Joną Šatą, valdininką, -- Algimantas Masiulis, Adelę – Lilijana Binkytė, inspektorių Matijošaitį, jos dėdę, -- Petras Žindulis, vaistininką – Antanas Kriščiūnas ir kt.
Komedija.
Turinys: Veiksmas rutuliojasi ikikarinės Lietuvos periferiniame miestelyje. Vasara, visa miestelio ponija susirinko paežerėje. Atėjo ir jaunas varganas raštininkas Jonas Šatas, kolegų pravardžiuojamas „mesjė Šato“, – puskojinių slapta prasiskalbti. Ant aplūžusio lieptuko į ežerą pasirodė vietinis vaistininkas, linkęs pameškerioti. Deja, žengus žingsnį kitą, lieptelis nebeišlaikė, ir abu vyrai įkrito į vandenį. Jaunesniam Šatui teko ištempti vaistininką; tai įvyko subėgusios čia publikos akyse, o pasipainiojęs fotografas įamžino įvykį, ir nuotrauka pasirodė miestelio laikraštyje su antrašte „Didvyriškas pono Šato poelgis“. Raštininkas – dienos herojus. Šokiuose visos panelės geidžia jo dėmesio. Bet jam į akį krito studentė iš Kauno Adelė, vietinio „šulo“ Matijošaičio dukterėčia. Vyrukas mintyse kuria planus apie šeimą, karjerą, keliones į Paryžių. Besivaikštinėdami paežere Jonas ir Adelė pastebi kažką besikapanojant vandenyje. Vėl skęsta? Šatas puola į vandenį, trinkteli, kaip jį mokė, skenduoliui per galvą, bet išaiškėja, kad tai buvo tik ramiai besimaudęs ponas Matijošaitis, kurio pasipiktinimui nėra ribų.
Svarbesnės publikacijos: Tarybinė moteris, 1956, №4, 10-11 p. (L.Binkytė). Žiūr. knygose: M.Malcienė. Lietuvos kino istorijos apybraiža, V., 1974, 34-35 p.
Komentaras: Trumpa juosta „Skenduolis“ buvo Vytauto Žalakevičiaus diplominis darbas Maskvos Sąjunginiame kinematografijos institute. Meistro ranką šiame punktyriniame, nejuokingame eskize įžvelgti dar labai nelengva. Anekdotinę situaciją pagal anuos laikus aiškina ir herojus pristato anoniminis diktorius. Šatas trumpam buvo „didvyris“, tapo „chuliganu“. Debiutuojantis kine aktorius A.Masiulis vis dėlto bando suteikti nevykėliui personažui tam tikrų tragikomiškų spalvų: antai Šato akys darosi liūdnos liūdnos, kai jis, šokdamas su Adele, prabyla apie tą „jūsų Kauną“, kaip apie kokią nepasiekiamą pasakų šalį. Atmosferą režisierius stengiasi ryškinti populiariomis ikikarinėmis melodijomis, visokiais „Paskutinį sekmadienį“, tačiau iki periferijos gyvenimo satyros juosta nepakyla – per maža medžiagos, charakteringumo (aktoriaus P.Žindulio bandymai juokinti – greičiau teatrinės prigimties), per trumpas kvėpavimas. Tik iš Algimanto Masiulio įmanoma laukti būsimų kinematografinių atradimų.
® Saulius Macaitis
Nuotraukos iš S.Macaičio kolekcijos
