Žaizdos žemės mūsų
| 98 min. – Vaidybinis – Lietuvos kino studija, 1971, 100 min., nespalvotas, plačiaekranis. – 1971 |
Filmografija: Scenarijaus autoriai – Edvardas Uldukis, Grigorijus Kanovičius. Režisierius – Marijonas Giedrys. Operatorius – Algimantas Mockus. Dailininkas – Jeronimas Čiuplys. Kostiumų dailininkė – Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė. Kompozitorius – Antanas Rekašius. Garso operatorius – Stasys Vilkevičius. Antrasis režisierius – Stasys Motiejūnas. Antrasis operatorius – Romualdas Damulis. Montažas – Ariadna Gruodienė. Grimas – M.Oržekauskaitė. Asistentai: J.Čekanauskas, J.Sokolnikaitė, A.Paulauskas, R.Žilinskas, D.Inčiūtė, V.Juzėnaitė.
Vaidina: Giedraitį – Antanas Šurna, Giedraitienę – Eugenija Pleškytė, pulkininką Pilkevičių – Henrikas Kurauskas, Dirgėlą – Povilas Gaidys, Liudą – Irena Vasiulytė, Vilkauską – Stepas Jukna, Adolį, jo sūnų, – Algirdas Paulavičius, Gurauską – Arnas Rosenas, kunigą Šadeikį – Ferdinandas Jakšys, Drakšą – Stasys Petronaitis, jo žmoną -- Milė Šablauskaitė, Mykolą – Vytautas Tomkus, Juozapą, jo brolį, – Juozas Jaruševičius, provokatorių -- Stasys Paska, Gaidukaitį -- Balys Juškevičius; Aurimas Babkauskas, Eduardas Čepulis, Vytautas Gerulaitis, Bronius Gražys, Kazys Jurašūnas, Vytautas Kancleris, Antanas Mackevičius, Gediminas Pauliukaitis, Gediminas Pranckūnas, Juozas Urmanavičius, Romualdas Urvinis, Viktoras Valašinas, Algimantas Voščikas, Algirdas Vrubliauskas, Leonardas Zelčius ir kt.
Turinys: 1918 metai Žemaitijoje, Varduvėnų miestelyje. Išėjus kaizerio kariams, formuojasi nepriklausomybės daigai. Karo komendantu apsišaukia trankiai pasirodęs pulkininkas Pilkevičius. Atvirkščiai – tyliai ir idiliškai – miestelyje pasirodo inteligentiškas linų pirklys Giedraitis su šeima. Tačiau niekuo nepasitikintis Pilkevičius žino: visur, kur tik pasirodo šis pilietis, „laisvalaikiu“ verčiąs Heinę, atsiranda ir bolševikinės spaudos. Gyvenimas bėga sava vaga, savanoriai gauna žemės, nors vis tiek iki kraujo mušasi dėl kiekvienos pėdos. Panašu, kad Varduvėnuose susibūrė bolševikinė kuopelė (4-5 žmonės). Kad ir neturėdamas pakankamų įrodymų dėl Giedraičio ardomosios veiklos, Pilkevičius pagrobia jo dukrytę, išplėšia prisipažinimą, kad raudonoji „Pašvaistė“ jis ir yra, o paskui užkasa gyvą žemėje. Po kiek laiko toje vietoje susirenka jau dviem trim žmonėm didesnis žuvusiojo pasekėjų būrelis.
Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1972.05.13; Literatūra ir menas, 1972.04.22; Ekrano naujienos, 1972, №11, 2-5 p.; Czerwony Sztandar, 1972.04.7; Советская Литва, 1972.04.12. Žiūr. knygose: М.Мальцене. Кино Советской Литвы (Ленинград), 1980, 149-152 р.
Komentaras: Nepaprastai nemalonios ištarmės kūrinėlis apie pirmąsias nepriklausomybės dienas anoje Lietuvoje. Visi jo personažai atrodo kažkuo susitepę, kaip be prošvaisčių, purvina, ir vaizdinė filmo faktūra. Tokios antipatiškos, pulsuojančios baisia abipuse neapykanta lietuvių valstietijos turbūt kine ir nebuvo. Net simpatiškiausias Dirgėla aiškiai susikompromituoja, šaudamas į nugarą gamtinius reikalus atliekančiam naivuoliui Mykolui. O filmo kontekste tai – kone heroizmas.
„Žaizdos žemės mūsų“ tarsi savaip pratęsia seną juostą „Ignotas grįžo namo“, vaizduojančią tą patį laikotarpį, tiek tik, kad šioje iš Rusijos grįžusio kalvio atitikmuo – tai Gurauskas, visąlaik spalvinantis kalbą klyksmais: „Svolačiai!”, o patriotizmą iliustruojąs fraze: „Būčiau likęs Rusijoje, gyvenčiau kaip žmogus“. Filmo naujovė – naivus bandymas įrodyti, kad bolševikines idėjas skleidę ir lietuvių inteligentai (už Giedraičio šmėžuoja reali, bet vienatinė Vlado Rekašiaus figūra). Vis dėlto idėjiniame ginče nuskamba tik vienas ramus logiškas teiginys, ir tas pats – iš „kruvino budelio“ Pilkevičiaus (turimas galvoje pulkininkas Plechavičius) lūpų: „Mūsų mažame krašte bolševizmas neturi jokios ateities“.
Juostai labai ne į naudą galybė personažų, nutrūkstančios linijos. Pirmąsias 20 filmo minučių, kai Varduvėnuose visi, net anarchistai (?), buvo valdžia, sunku susigaudyti ir lietuvių žiūrovui. Panašūs dramaturginiai sprendimai neliko užkasti, kaip Giedraitis, o, deja, atėjo net į Nepriklausomybės dienų filmą „Vienui vieni“, kur idėjiniai akcentai, žinoma, kiti, tačiau beveidžių personažų būriai, žodžiu dviem susakomos jų paskatos daro kūrinį mažai įskaitomu. Taip keistai atsikartoja gaji sovietinė „tradicija“.
© Saulius Macaitis