1960 /
Gyvieji didvyriai
| Vaidybinis – Lietuvos kino studija, 80 min., nespalvotas. – 1960 |
Filmografija: Filmo meno vadovas – Vytautas Žalakevičius. Dailininkai – Mečislovas Bulaka, Arūnas Žebriūnas. Kostiumų dailininkė – Nijolė Klišiūtė. Kompozitorius – Eduardas Balsys. Garso operatoriai – Julijanas Batuneris, Petras Lipeika. Kombinuotų nuotraukų operatorius – Algirdas Šimkus.
I novelė „Mums nebereikia“. Pagal Juozo Baltušio novelę. Scenarijaus autorius ir režisierius – Marijonas Giedrys. Operatoriai – Donatas Pečiūra, Robertas Verba. Vaidina: Juozuką – Nerijus Narkis, jo tėvą – Eduardas Čepulis, motiną – Regina Zdanavičiūtė, buožę – Kazimieras Vitkus, mokytoją – Nijolė Narijauskaitė.
II novelė „Lakštingala“. Pagal Petro Cvirkos novelę. Scenarijaus autorius – Vytautas Žalakevičius. Režisierius – Balys Bratkauskas. Operatoriai – Algirdas Araminas, Viktoras Kriaunevičius. Vaidina: „Lakštingalą“ – Vytautas Buizys, Hansą – Gediminas Pauliukaitis, būrio vadą – Balys Bratkauskas.
III novelė „Paskutinis šūvis“. Scenarijaus autorius – Henrikas Šablevičius. Režisierius – Arūnas Žebriūnas. Operatorius – Jonas Gricius. Vaidina: Laimą – Živilė Jakelaitytė, banditą – Bronius Babkauskas.
IV novelė „Gyvieji didvyriai“. Scenarijaus autoriai – Algimantas Čekuolis, Vytautas Žalakevičius. Režisierius – Vytautas Žalakevičius. Operatorius – Algimantas Mockus. Vaidina: Alių – Leonidas Milašauskas, Vikį – Valentinas Taujanskas, kranininką – Antanas Gabrėnas, skulptorių – Steponas Kosmauskas, paštininką – Vladas Jurkūnas.
Novelių almanachas.
Festivaliai, apdovanojimai: II Pabaltijo ir Baltarusijos kino festivalyje Rygoje (1960) – pereinamasis „Didžiojo Gintaro“ prizas, premija už geriausią operatoriaus darbą – J.Griciui. XII tarptautiniame Karlovy Varų festivalyje (1960) – vienas iš trijų pagrindinių prizų, FIPRESCI prizas, specialus kinematografinės spaudos federacijos diplomas už antrąją novelę „Lakštingala“. LTSR valstybinė premija (1960) V.Žalakevičiui, B.Bratkauskui, A.Žebriūnui, J.Griciui, A.Mockui. Sąjunginio žurnalo „Советский экран“ skaitytojų apklausos dėl geriausio metų filmo antroji vieta (1961).
Turinys: Skirtingais vaikų likimais filme prabylama apie įvairias Lietuvos epochas: prieškarį, karą, pokarį, dabartį.
„Mums nebereikia“ – viena paskutinių pirmosios novelės frazių. Mažasis Juozukas tiesiai nuo mokyklos suolo paimamas ūkininko, kuriam reikia samdinio. Šaltas ruduo, ilgas kelias. Bet atvykus į sodybą, paaiškėja, kad grįžo ankstesnis piemuo, tad herojui teks naktį grįžti visą tą kelią.
„Lakštingala“ – mažojo antifašistų būrio ryšininko slapyvardė. Berniukas lydi vokiečių būrį, lakštingalos trelėmis perduodamas duomenis apie priešus. Sutikti sodiečiai irgi neišduoda, kad „Lakštingala“ karius veda visai ne į jiems reikalingus Surmantus. Fašistai bus sunaikinti, „Lakštingala“ vėl čiulbės.
„Paskutinis šūvis“ – čia susitinka baltapūkė mergytė Laima, gyvenanti prie ežero, draugaujanti su gulbėmis, ir pervargęs, nesiskutęs, miškuose besislapstantis suaugęs žmogus su šautuvu. Užsimezgantis jų dialogas, kai kiekvienas mano apie sava, baigiasi tragiškai: pakrantės liūnui beįtraukiant žmogų, jo kulka atsitiktinai kliudo mergaitę.
„Gyvieji didvyriai“ – dabarties moksleiviai, Vilniuje išvežinėjantys telegramas ir taip susitinkantys su įvairiais žmonėmis, neherojiškais nūdienos didvyriais. Profesijos pasirinkimo problemos, kurios kamuoja berniukus, atrodo neišsprendžiamos, nes masinančių galimybių aplinkui apstu.
Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1960.04.09, 1960.04.27, 1960.08.21; Literatūra ir menas, 1960.08.20; Советская Литва, 1961.04.06; Czerwony Sztandar, 1960.04.03; Комсомольская правда (Maskva), 1960.03.23; Известия, 1960.06.21; Советская культура, 1960.05.26; Искусство кино, 1960, №5, 111-114 р., 1962, №1, 93-98 р., 1965, №8, 43-44 р. (В.Шитова); Liesma (Latvija), 1961, Nr.1, 26-27 p.; Sirp ja Vasar (Estija), 1960.11.25; Rude pravo (Čekoslovakija),1961.04.06; Zycie Warszawy, 1961.04.21; Ekran (Lenkija), 1961, Nr.20 (A.Horoszczak); Film (Lenkija), 1961, Nr.20 (W.Woroszylski); Trybuna Ludu (Lenkija), 1961.04.25; Filmspiegel (VDR), 1963, Nr.4, 10-12 p.; Svobodne slovo (Čekoslovakija), 1961.04.30; Gazeta literara (Rumunija), 1961.05.25; Žiūr. knygose: M.Malcienė. Lietuvos kino istorijos apybraiža, V., 1974, 41-44 p.; История советского кино, т.4, (Maskva, 1978), 285-286 p.; Д.Писаревский. 100 фильмов советского кино, М., 1967, 214-215 р.; Z.Pitera. Nowy film radziecki, Warszawa, 1967, 27-28 p.; Евг. Аб. Бронюс Бабкаускас, Ленинград, 1979, 56-59 р.; L.Tapinas. Medyje angelas verkia, V., 1991, 209-212 p.
Komentaras: Ateinant naujajai nacionalinei kino režisūrai idėja vienu ypu pademonstruoti visų jaunųjų galimybes buvo labai savalaikė. Punktyru, lakoniškais štrichais pereiti per įvairias Lietuvos epochas – irgi. Trys novelės iš tiesų parodė, ko įmanoma laukti: buitinį socialinį lietuvių kiną ir vėliau nuosekliausiai atstovaus M.Giedrys, „Mums nebereikia“ kūrėjas. Gabus B.Bratkauskas, deja, netrukus palikęs kino studiją televizijos labui, „Lakštingaloje“ parodė polinkį į aštrų siužetą, įtemptą nuotykių žanrą, kurio taip stigs visam tolesniam lietuvių kinematografui; pats režisierius pilniausiai šį polinkį realizuos jau tik TV nuotykių seriale „Tadas Blinda“ (1973). Poetinė lietuvių kino mokykla, apie kurią vėliau tiek daug postringauta, ir gimė drauge su A.Žebriūno „Paskutiniu šūviu“; beje, politinis novelės prieskonis atsirado tik gamybos metu, nes H.Šablevičiaus scenarijus minėjo ne „banditą“, o paprasčiausią brakonierių. Gaila, iš socialistinės tikrovės paskutinėje novelėje išgriebti tik blankūs, kaip ir pati ta tikrovė, herojai. Finalinė nekonfliktiška V.Žalakevičiaus novelė vien formaliai susiejo visas į vieningą kūrinį, suteikė jam tuomet privalomo, laimė, bent neutriruoto optimizmo. Bet Karlovy Varų festivalyje „Gyvieji didvyriai“ buvo demonstruoti be paskutiniosios dalies, ir prizus ten pelnė vien tik novelių triptikas.
© Saulius Macaitis
* nuotraukos iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų
Susiję straipsniai:
Komentarai
/ 4