Kanonada

Drama.

 

Turinys: Pirmosios pokario dienos Lietuvos kaime. Tarpuvaldis: vokiečių jau nebėra, rusų dar nėra, apie savą valdžią tegalima svajoti, kažkur tebeaidi nežinia kieno pabūklų kanonados. Be to, kaimas visai izoliuotas nuo išorinio pasaulio. Iš vienos pusės – išsilieję pavasariniai Nemuno vandenys, iš kitos – užminuoti laukai. Nepaisant to, į kaimą kažkaip parsigauna raudonarmietės palaidinę vilkinti Dovilė, jaunoji vietinio mokytojo duktė. Pasirodo, tėvą sušaudė fašistai, o stebuklu išlikusioje mokykloje gyvena su vokiečiais bendradarbiavęs buožė Stankus. Kadaise Dovilė draugavo su Stankaus sūnumi studentu Povilu; dabar jis irgi čia, kaime, pasimetęs, visai ne toks ryžtingas kaip vietinio lyderio Budrio sūnus Vytenis, bėgęs iš konclagerio. Sudegintam kaimui gręsia badas, reikia arti žemę. Ir valstiečiai, Vytenio vadovaujami, ryžtasi patys išminuoti laukus. Neapsieinama be paskutiniųjų aukų. Povilui nepasiseka kažkur pabėgti valtimi. Stankus, suviliojęs Lauciaus žmoną Laimą, nušauna ką tik gimusio savo sūnelio netikrąjį tėvą, o pats žūna į valstiečių jį įvytame dar užsilikusių minų lauke. Prasideda sėja, bet tebeaidi tolimos kanonados, žmonės aria, dėl visa ko šautuvus ant pečių užsimetę... 

 

Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1961.08.31; Komjaunimo tiesa, 1961.08.30; Literatūra ir menas, 1961.08.26 (P.Pukys); Советская Литва, 1961.08.27; Советский экран (Москва), 1961, №1, 7 р.; Советская культура (М), 1961.08.05; Московская кинонеделя, 1964. 02.23., Искусство кино (М), 1965, №8, 44 р. (В.Шитова). Žiūr. knygose: M.Malcienė. Lietuvos kino istorijos apybraiža, V., 1974, 46-48 p.; L.Tapinas. Medyje angelas verkia, V., 1991, 219-227 p.; S.Macaitis. Šviesos sukurti, V., 2002, 200-201 p.; Л.Закржевская. Раймондас Вабалас, Ленинград, 1975, 28-44 рю; Евг. Аб. Бронюс Бабкаускас, Ленинград, 1979, 66-69; И.Арефьева. Арунас Жебрюнас, Москва, 1990, 22-24 р.

 

Komentaras: „Kanonada“ – nelengvai gimęs filmas. Pagal V.Rimkevičiaus scenarijų „Mirties kaimas“ jį kūrė į abstraktoką poetizavimą linkęs A.Žebriūnas. Matyt, iš šio varianto liko kaimo filosofo skerdžiaus niūrios pranašystės, pasisemtos iš Mikaldos knygos, kai kurios ritualinio atspalvio scenos. R.Vabalas, užbaigęs filmą, šiek tiek sukonkretino įvykius. Bet teigti, kaip buvo rašoma, kad ekrane konfliktuoja dvi perdėm skirtingos režisūrinės manieros, turbūt neteisinga. Vieningą minorinį koloritą „Kanonadai“ suteikia ir rafinuotas, žavintis operatoriaus J.Griciaus šviesotamsos žaismas, ir E.Balsio muzikinis leitmotyvas -- nepaprastai liūdnas, net tragiško skambesio valsas, ir nelinksma B.Babkausko, čia sukūrusio vieną iš daugiaplanių savųjų personažų – Drimbą, skaitantį Bernardo Brazdžionio eiles, -- linksmybė. Kartais filme pavaizduotas kaimas išauga iki amžinos istorinės Lietuvos situacijos įvaizdžio – izoliacijoje, tarp vienokių ir kitokių priešų, tarsi keista sala, kurioje normalus gyvenimas vargu ar kada įmanomas.

 

* nuotraukos iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų