1961 /
Svetimi
Vaidybinis – Lietuvos kino studija, 70 min., nespalvotas. – 1961 |
Filmografija: Scenarijaus autoriai – Antanas Jonynas, Juozas Požėra. Režisierius – Marijonas Giedrys. Operatoriai – Algirdas Araminas, Robertas Verba. Dailininkas – Algirdas Ničius. Kostiumų dailininkės – Nijolė Klišiūtė, Elena Emma. Grimas – Marija Oržekauskaitė. Kompozitorius – Juozas Indra. Garso operatorius – Stasys Vilkevičius. Montažas – Mingailė Murmulaitienė. Režisieriaus asistentės – Regina Vosyliūtė, M.Davidonytė.
Vaidina: Ireną – Gražina Balandytė, Antaną Doveiką – Stasys Petronaitis, Vilkišių – Bronius Babkauskas, Edvardą – Albertas Šulcas, Čepėnienę, jo motiną -- Kazimiera Kymantaitė, Elvyrą, Vilkišiaus draugę, – Konstancija Kučinskaitė, duobkasį -- Aleksandras Kernagis, Irenos bendravardę -- Aurelija Mikušauskaitė, dėdę Kazimierą -- Napoleonas Nakas, Joną -- Kęstutis Staneika; Vincas Aleknavičius, Valdemaras Jatautis, Eugenijus Ignatavičius, Aleksandras Šimanskis, Algis Šveikauskas, S.Eidukaitytė, S.Marcinkevičius, N.Vikonytė.
Drama.
Apdovanojimai: Pabaltijo ir Baltarusijos kino festivalio (1962) diplomai už geriausią dailininko A.Ničiaus darbą, geriausią vyro vaidmenį B.Babkauskui.
Turinys: Vieno kolūkio abiturientai nutarė suburti bendrą brigadą. Į jų „štabą“, į senus dvaro rūmus, ateina tvirtas pagyvenęs žmogus. Devyniolikmetė darbo pirmūnė Irena puola jam ant kaklo: tai iš sovietinių lagerių grįžęs jos tėvas Vilkišius. Sunkiu, negeru žvilgsniu abu nulydi jaunasis brigadininkas Doveika, kurio tėvas kadaise buvo pirmojo šių vietų kolūkio pirmininkas. Juolab, kad Irena su tėvu palieka jaunimo komuną, abu pluš gimtojoje savo pirkioje. Pačiame Vilkišių trobesyje irgi viskas rutuliojasi be idilės. Mat Irena, gyvendama jau vaikų namuose, prisigaudė bolševikiškų „klasinės lygybės“ teorijų, terminai „savas daiktas“, „privati nuosavybė“ jai nesuvokiami. Paaitrinami Antano Doveikos ir Irenos intymių simpatijų, abiturientų bendros „šviesios ateities“ idėjų, dukters ir tėvo santykiai po truputį šlyja toliau, kol baigiasi Vilkišiaus išvykimu iš gimtųjų vietų. Praktiškai jis buvo išvytas. Vilkišius išsiveža žmonos, kuri mirė, kai jis sėdėjo tremtyje, palaikus. Taip baigiamaisiais kadrais įrodinėjama ta ateinančios, komunistinės, ir nueinančios, pasmerktosios, kartų, moralės absoliutaus nesusikalbėjimo idėja, skambėjusi jau akivaizdžiu filmo pavadinimu.
Publikacijos: Tiesa, 1961.02.10, 1962.02.24 (M.Sluckis); Komjaunimo tiesa, 1962.02.24; Valstiečių laikraštis, 1962.02.14; Mūsų ekranas, 1962, Nr.1; Vakarinės naujienos, 1962.01.03, 1962.02.20; Советская Литва, 1962.02.22 (Ю.Апутис); Советский экран (Москва), 1962.№16, 4-5 р.; Комсомольская правда (М), 1962.08.04; Искусство кино (М), 1962, №8, 94-96 р.; Советская култура (М), 1975.05.27 (Р.Юренев); Film (Warszawa), 1962, Nr.7, 9 p. Žiūr. knygose: M.Malcienė. Lietuvos kino istorijos apybraiža, V., 1974, 49-51 p., Vyturys – žemės paukštis. Lietuvių kino scenarijai (A.Jonynas, J.Požėra. Vyturys – žemės paukštis), V., 1977, 201-276 p.; L.Tapinas. Medyje angelas verkia, V., 1991, 227-235 p.; Евг.Аб. Бронюс Бабкаускас (Ленинград), 1979, 69-71 р.
Komentaras: Niūraus buitinio realizmo kūrinį „Svetimi“ galėtum vadinti paviršutiniško socialistinio meno pavyzdžiu, jau nuo pavadinimo atvirai priešinančiu pagrindinius personažus ir demonstruojančiu, kurio pusėje – vienintelė tiesa, kur balta, o kur juoda – be niuansų. Herojaus pavardės etimologija (nuo „vilko“, „vilkiškos moralės“) irgi nekelia abejonių, gal todėl autoriai išvengia bent kartą pavadinti Vilkišiūte Ireną. Niekuo, išskyrus piktas nuojautas, neįrodoma herojaus „kaltė“, už kurią jis atsėdėjo. Kitą, nesutampančią su autorių siekiais prasmę įgauna tendencinga Doveikos pjudymo šunimi scena, kai komjaunuolis be gailesčio pribaigia gyvulį šakėmis, o pro grandinę regi tarsi „įsprausto į kampą“ Vilkišiaus figūrą. Apskritai į juostos pabaigą – tarkim, kablių, virvių, ant sienos kybančios kostiumo kadrais – „Svetimuose“ atsiranda mokiniškos simbolikos: suprask, Vilkišius pats nutrauks gyvenimo siūlą. Tačiau aktorius Bronius Babkauskas nė nemano pasiduoti tokioms autorių provokacijoms. Nuo pirmo iki paskutinio kadro jis vaizduoja vitališką, gulagų nesulaužytą, darbštų, ironizuojantį vakarykščių vaikų svaičiojimus lietuvių valstietį, keliantį didžiausias žiūrovo simpatijas. Kaip tik dėl tokių kaip Vilkišius lietuvių tauta išliko, dėl šio paveikslo savaip gyvas lieka ir filmas. Jo scenos – tikra moralinė ir meninė vertybė. Gražina Balandytė, nelengvai kaudamasi prieš scenarijaus schematiškumą, sugeba perteikti bent herojės dvejones. O bendrą „Svetimų“ prasmę šiandien regi diametraliai priešingą.
© Saulius Macaitis
* nuotraukos iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų