1965 /
Eglė, žalčių karalienė
| Vaidybinis – Lietuvos kino studija, 78 min., spalvotas, plačiaekranis. Lietuvoje esančios kopijos nekokybiškos. – 1965 |
Filmografija: Kompozitorius – Eduardas Balsys. Scenarijaus autoriai – Eduardas Balsys, Algimantas Mockus. Režisieriai – Vytautas Grivickas, Algimantas Mockus. Operatoriai – Aleksandras Digimas, Algimantas Mockus. Dailininkai – Jeronimas Čiuplys, Petras Ilgūnas. Kostiumų dailininkė – Dalia Mataitienė. Baletmeisteris – Vytautas Grivickas. Repetitorė – Aliodija Ruzgaitė. Garso operatorius – Petras Lipeika. Antrieji operatoriai – Vladas Kriaunevičius, Algirdas Šimkus. Asistentai: B.Alekna, S.Ankudavičius, A.Dautartas, M.Staneikienė, A.Tranyzas, E.Vyčaitė, V.Zavadskaitė.
Vaidina: Eglę – Leokadija Aškelovičiūtė, Žilviną – Raimondas Minderis, Drebulytę – Natalija Topčevskaja, Ąžuolą – Algimantas Mackevičius, Klevą – Viačeslavas Nikolajevas, raganą – Aliodija Ruzgaitė.
Filmas baletas.
Apdovanojimai: VI Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalio Vilniuje (1966) TSRS Kinematografininkų sąjungos diplomas už geriausią garso operatoriaus darbą P.Lipeikai.
Turinys: Pagal lietuvių liaudies pasaką apie Žemės dukrą Eglę ir Vandens sūnų Žilviną, apie jų gražią, bet jau iš anksto nulemtą meilę. Ekrane Žilvinas – jūrų valdovas, buvęs žmogus, piktos raganos paverstas žalčiu. Tereikia pamilti, ir kerai išsisklaido, Žilvinas virsta jaunuoliu, herojai laimingi gyvena povandeninėje pilyje, auga jų vaikai – Drebulytė, Ąžuolas ir Klevas. Gimtosios žemės išsiilgusią Eglę su vaikais Žilvinas leidžia aplankyti kaimą. Sodiečiai priverčia baukščią Drebulytę išsikviesti tėvą, gaudo jį tinklais ir užmuša. Eglė su vaikais iš skausmo tampa tais medžiais, kurių vardus jie nešioja.
Publikacijos: Tiesa, 1966.03.13; Komjaunimo tiesa, 1966.03.12; Literatūra ir menas, 1966, 03.26 (S.Macaitis); Ekrano naujienos, 1966, Nr.1, 4-9 p. (A.Mockaus, V.Grivicko, E.Balsio, A.Digimo, L.Aškelovičiūtės, R.Minderio, J.Čiuplio pasisakymai); Советский экран (Москва), 1965, №11, 8-9 р.; Советское кино (М), 1966.12.24; Žiūr. knygose: M.Malcienė. Lietuvos kino istorijos apybraiža, V., 1974, 65-66 p.
Komentaras: Operos, baleto ir kino meno sėkmingus aljansus galima suskaičiuoti ant pirštų. „Eglė, žalčių karalienė“ – irgi nebe baletas, o dar ne filmas. Kartais tam tikro vientisumo juostai suteikia E.Balsio muzika, tačiau bendros koncepcijos nėra – nei filosofinės (nepaaiškinamas sodiečių žiaurumas), nei estetinės: didžioji kūrinio dalis nufilmuota paviljone, ant medinių grindų, taigi tos, tegul negausios scenos, kuriose kino kamera vis dėlto išeina į natūrą, baigia griauti bent kokį meninį nuoseklumą. Žiūrovų simpatija originaliai pasakai, Salomėjos Nėries poemai neišperka kičinio juostos atspalvio. Akademinio operos ir baleto scenoje baletas, atitikdamas savo erdvę, atrodė profesionaliai, kino ekrane labiau primena saviveiklinį kentaurą.
© Saulius Macaitis
* nuotraukos iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų
