1966 /
Naktys be nakvynės
| Vaidybinis – Lietuvos kino studija, 85 min., nespalvotas. – 1966 |
Filmografija: Scenarijaus autorius – Vladimiras Ognevas. Režisieriai – Algirdas Araminas, Gediminas Karka. Operatorius – Donatas Pečiūra. Dailininkė – Juzefa Čeičytė. Kostiumų dailininkė – Nijolė Klišiūtė. Kompozitorius – Eduardas Balsys. Garso operatorius – Stasys Vilkevičius. Antrasis operatorius – Vladas Kriaunevičius. Montažas – Izabelė Pinaitytė. Grimas: V.Jegorovas, V.Knyšova. Asistentai: J.Abaronas, J.Levinas, M.Staneikienė, P.Žukauskienė.
Vaidina: Vytautą Mantvydą – Stasys Petronaitis, Konstanciją – Eleonora Matulaitė, Vytauto motiną – Regina Zdanavičiūtė, Mildą – Dalia Melėnaitė, Mečį – Algimantas Masiulis, Ylą – Juozas Miltinis, Adomą – Kazimieras Vitkus, Janą – Balys Barauskas, gestapo karininką – Steponas Kosmauskas, Mendelį Kacnelsoną -- Rimgaudas Karvelis, bedarbį -- Vaclovas Blėdis, baro lankytoją -- Vanda Lietuvaitytė; Antanas Gabrėnas, Bronius Gražys, Romualdas Grincevičius, Juozas Jaruševičius, Stepas Jukna, Balys Juškevičius, Juozas Kanopka, Napoleonas Nakas, Izidorius Petrikas, Romualdas Tumpa, Algirdas Zalanskas, Danutė Vidugurytė.
Drama.
Apdovanojimai, festivaliai: Diplomas ir premija už meninį apipavidalinimą III sąjunginiame kino festivalyje Leningrade (1968).
Turinys: Juosta dedikuota 1941 metų liepos mėnesį fašistų nužudytam lietuvių poetui Vytautui Montvilai. O jos herojus Vytautas Mantvydas beveik neišeina iš už grotų. Gestapo karininkas, besidomintis baltų kalbotyra, uždeda plokštelę su suvalkiečių senovine rauda, ir herojaus atmintyje atgyja vaikystė, kitas, lietuvių kalėjimas, į kurį Vytautas pateko už anarchistines nuotaikas. Egzistavimas laisvėje, motinos skalbėjos išlaikomam, bedarbystė, už savus pinigus išleista plonytė eilių knygelė. Inteligentų bandymai padėti gabiam žmogui, kuriuos jis įtariai atmeta. Per karą, fašistų kalėjime į atžarų poeto toną niekas nekreipia dėmesio, maža to, jam leidžia aplankyti kaip tik tuo metu gimdžiusią žmoną Konstanciją. Rimtai netraktuodami, net išleistų į laisvę, bet, Mantvydui atsisakius pasmerkti savo veiklą trumpais sovietų valdžios mėnesiais, jį pastato prie sienos.
Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1966.10.16, 1966.10.21 (V.Montvilos našlės laiškas); Komjaunimo tiesa, 1966.10.04 (S.Macaitis); Literatūra ir menas, 1966.10.15 (rašytojų J.Baltušio, J.Būtėno, A.Gudaičio-Guzevičiaus ir kt. laiškas redakcijai), 1966.10.29; Kultūros barai, 1966. Nr.7, 55-56 p.; Литературная Россия (Москва), 1966.06.17; Искусство кино (М), 1967, №2, 17-20 р. Žiūr. knygose: M.Malcienė. Lietuvos kino istorijos apybraiža, V., 1974, 70-72 p., В.Огнев. Экран – поэзия факта, М., 1972, 47-53 р.
Komentaras: Keista, bet 1966 metais, kai pasirodė kur kas problemiškesni, meistriški ir diskusiniai filmai „Niekas nenorėjo mirti“ bei „Laiptai į dangų“, aršiausi ginčai atiteko šiandien jau gerokai primirštoms „Naktims be nakvynės“. Mat ekrane naudojamos vien realios V.Montvilos kūrybos ir biografijos detalės, o sumanytas filmas apie Poetą. Tuo tarpu Lietuvoje – ypač pagyvenę literatai, pažinoję Montvilą, literatūros dėstytojai, nusivylę, kad negalės panaudoti filmo „pavaizdumo priemone“ mokyklose, -- norėjo griežto biografinio kūrinio. Lietuvoje nuo amžių egzistuoja kino prigimties nesuvokimas, ir šiandien ana polemika nebeatrodo verta rimtesnio dėmesio. Liūdniau, kad pats filmas – labai nelygus ir prieštaringas, svyruojąs tarp patetikos, neblogų retroštrichų, skaudulingos melodramos (moterų paveikslai). Maskvos literatūros kritikas, nepatyręs scenaristas V.Ognevas fragmentų šuoliais nepadėjo pradedantiems režisieriams. Aktorius S.Petronaitis sunkiai kovoja su ideologiniais štampais, matyt, turinčiais pateisinti žiaurų personažo atšiaurumą – net artimiausiems žmonėms. Gyviausi, žmoniškiausi ekrane -- „priešų“ portretai, meistriškai sukurti A.Masiulio, J.Miltinio, S.Kosmausko.
© Saulius Macaitis
* nuotraukos iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų
Susijusios naujienos:
Susiję straipsniai:
Komentarai
/ 4