1967 /

Posūkis

Vaidybinis – Lietuvos kino studija, 81 min., nespalvotas, plačiaekranis. – 1967

Filmografija: Scenarijaus autoriai – Levas Kazarinskis, Borisas Jermolajevas. Režisierius – Borisas Jermolajevas. Operatorius – Jonas Tomaševičius. Dailininkė – Juzefa Čeičytė. Kostiumų dailininkė – Viktorija Bimbaitė-Vilimienė. Kompozitorius – Algimantas Bražinskas. Garso operatorius – Petras Lipeika. Antrasis režisierius – Vitalis Gruodis. Antrasis operatorius – Vladas Kriaunevičius. Kombinuotų nuotraukų operatorius – Algirdas Šimkus. Grimas – Lilijana Višnevskaja. Montažas – Mingailė Murmulaitienė.

Vaidina: karininką Dubroviną – Leonidas Nevedomskis, mokytoją – Steponas Kosmauskas, seržantą Andrejų – Sergejus Dreidenas, vairuotoją – Vytautas Tomkus, merginą – Valentina Lysenko, rusų vairuotoją – Jonas Pakulis, Rimą – Saulius Liauksminas, Vladą – Algis Kligys, Andrių – S.Petrauskas, Teodorą – Linas Kriščiūnas, Vytą – A.Kavoliūnas, Birutę – Birutė Kazlauskaitė, Danutę – Danutė Kazlauskaitė, Jeronimą – P.Cibulskas, Peliuką – Stasys Dimbelis, Niūrųjį – V.Saldžiūnas; Juozas Barysas, Galina Dauguvietytė, Balys Juškevičius ir kt.

Drama.

Festivaliai, apdovanojimai: IX Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalio Rygoje (1968) diplomas „Už geriausią filmą vaikams ir jaunimui“.

Turinys: 1941-ųjų birželyje lietuvių moksleivių ekskursija grįžta iš Rusijos namo. Nesuvokiamai tušti keliai. Prasidėjo karas. Pasirodo pirmieji pabėgėliai, paskui – minios. Visi bėga priešinga kryptimi, nei važiuoja autobusas. Į jį, diktuodamas savą maršrutą, įsibrauna pusaklis rusų karininkas Dubrovinas, netrukus – mergina iš radijo taško, kiek vėliau – seržantas Andrejus su, matyt, vogtu paršeliu pašonėje. Mokytoją areštuoja. Vairuotojas pėsčias (nors kalbama apie 200 km) pabėga laukais į Kauną, pas šeimą. Nėra vienybės ir tarp ekskursantų, kurių nuo atsitiktinių kulkų ar sprogimų jau sumažėjo. Autobusas sukinėjasi tai Lietuvos link, kad pristatytų vaikus tėvams, tai susiduria su vokiečių daliniais, o Dubrovinas įkalbinėja, esą „Rusija didelė, vietos užteks visiems“. Visai apakęs, jis išveda likusius tris paauglius į platų kelią, o bėglius pasitinka moteriškė -- simboliška motina Rusia: „Tai aš“.

Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1968.06.16 (S.Macaitis); Komjaunimo tiesa, 1968.05.15; Literatūra ir menas, 1968.05.25; Ekrano naujienos, 1968, Nr. 13, 6-9 p. Žiūr. knygoje: M.Malcienė. Lietuvos kino istorijos apybraiža, V., 1974, 73-74 p.

Komentaras: Panašu, kad maskvietis debiutantas B.Jermolajevas buvo apsčiai prisižiūrėjęs tuo metu pasaulyje populiarių avangardinių juostų, gebėjusių ekrane pateikti tarsi „gyvenimo juodraštį“. Deja, šiuo atveju karo pradžios chaosas perteikiamas tik tokiomis pat chaotiškomis priemonėmis; loginio bei meninio to „juodraščio“ organizavimo visai nematyti. Neįtikėtinas manieringumas ir retsykiais praslystanti šiurpi patetika (merginai per radiją pagavus TSRS himno garsus, visi rusai personažai sustingsta „ramiai“), siurrealistinės detalės, ekscentriada (Andrejus) ir dažna visų, išskyrus gal mokytoją, personažų isterika erzina neatsakingu eklektiškumu. Kažkur apie filmo vidurį pasirodantys neva novelių pavadinimai („Rimas“ ir kt.) visai nereiškia nei novelistinės struktūros, nei didesnio dėmesio tam ar kitam jaunam herojui, jo brendimui. Beje, neprofesionalaus režisieriaus pavardė sparčiai dingo iš sovietų kino titrų; kodėl jam buvo suteikta galimybė debiutuoti tuomet jau užsirekomendavusiame lietuvių kine, lieka paslaptis.

* nuotraukos iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų