1967 /
Surask mane
| Vaidybinis – Lietuvos kino studija, 67 min., nespalvotas, plačiaekranis. – 1967 |
Filmografija: Scenarijaus autoriai -- Grigorijus Kanovičius, Vytautas Rimkevičius. Režisierius – Algirdas Araminas. Operatorius – Donatas Pečiūra. Dailininkė – Juzefa Čeičytė. Kostiumų dailininkė – Nijolė Klišiūtė. Kompozitorius – Algimantas Apanavičius. Garso operatorius – Dovydas Ožechovas. Antrasis režisierius – Vytautas Čibiras. Antrieji operatoriai – Rimantas Juodvalkis, Vladas Kriaunevičius. Grimas – Marija Oržekauskaitė.
Vaidina: I novelėje („Vasara“): Agnę – Eugenija Pleškytė, Eugenijų – Juozas Urmanavičius, Andrių – Andrius Karka, Valę – Genovaitė Dichavičienė; II novelėje (Ruduo“): Jurgą – V.Lizdenytė, jos motiną -- Joana Beniušienė, Saulių – V.Bialopetravičius, Vladą – Vytautas Tomkus; III novelėje („Žiema“): Pranuką – Albinas Keleris, dėdę Bartkų – Gediminas Karka, šlakuotą mergytę -- Dalia Krikščiūnaitė.
Novelių almanachas.
Turinys: Prie Baltijos jūros įvairiais metų laikais rutuliojasi suaugusiųjų ir vaikų santykiai, vienų ir kitų dramos.
„Vasara“ – lakūnas Eugenijus ir gydytoja Agnė jau penkerius metus vedę. Pasitaikius progai, jiedu užklysta į savo jaunystės pajūrio mišką, turintį ypatingą prasmę moteriai, o vyro nebejaudinantį. Gal skirtis? Miške rutinos kamuojama pora susitinka orientacijos varžybų dalyvius Valę ir Andrių. Jauniesiems kol kas – ne niūrokų nuojautų, o kaip tik jausmų atradimo metas.
„Ruduo“ – apie suaugusiųjų melą vaikams. Į pajūrį atvykusiai paauglei Jurgai mama meluoja apie tėtį Anglijoje, net imituoja netikrus jo laiškus. Žvejys Vladas sako Sauliukui, kad išmetąs į jūrą jo romantiškus laiškus visam pasauliui buteliuose, o iš tikrųjų juos pardavinėja. Atsiranda nepasitikėjimas...
„Žiema“ – beveik monofilmas. Vienišas pagyvenęs Bartkus puoselėja senovinę pajūrio varpinę, įrengęs ten kuklią ekspoziciją, nors lankytojų beveik nebūna. Jo priglaustas Pranukas nori bėgti iš šių vietų, ypač nykių žiemą, bet, išgirdęs tragišką Bartkaus istoriją, kaip jis pokario metais išsislapstė toje varpinėje, praradęs visus artimuosius, apsigalvoja ir lieka.
Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1967.07.09; Komjaunimo tiesa, 1967.07.09; Literatūra ir menas, 1967.07.08; Ekrano naujienos, 1967, Nr.25, 3-5 p. Žiūr. knygose: M.Malcienė. Lietuvos kino istorijos apybraiža, V., 1974, 78-79 p.
Komentaras: Į pirmą novelę įterpdami kurčnebylių vaidinamo „Romeo ir Džuljetos“ epizodus, autoriai tarsi pateikia užuominą į pagrindinį jų filmo rūpestį – žmonių tarpusavio supratimą. Ir didelių, ir mažų, tarp kurių nepabrėžiamas tas patyrimo skirtumas – visi taip pat nusivilia, kenčia, atranda. Filme formuojasi režisieriaus A.Aramino specifinis poetiškas stilius, vėliau pasireikšiąs ir stipriau: šiuo atveju kai kurių novelių, ypač pirmosios, situacijos atrodo dar gana išgalvotos. Vis dėlto novelėse yra nuotaika, atmosfera, tylus geranoriškumas žmonėms, o stilių gaivina aktorių ir mažųjų atlikėjų įkomponavimas į dokumentinę faktūrą – žiemos žūklę ant ledo, gintaro ieškotojų triūsą ir pan.
© Saulius Macaitis
* nuotraukos iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų
