1976 /

Ilga kelionė prie jūros

66 min. – Vaidybinis –

Lietuvos kino studija, 66 min., spalvotas

– 1976

Kino apysaka.

Filmografija: Scenarijaus autoriai – Isaakas Fridbergas, Grigorijus Kanovičius. Režisierius – Algirdas Araminas. Operatorius – Jonas Marcinkevičius. Dailininkė – Juzefa Čeičytė. Kostiumų dailininkė – Gražina Remeikaitė. Kompozitorius – Algimantas Apanavičius. Garso operatorius – Julijonas Batuneris. Antroji režisierė – Rita Grikevičienė. Antrasis operatorius – Juozas Kazlauskas. Dailininkė dekoratorė – Violeta Pulikienė. Grimas: V.Sapkaitė, D.Armonaitienė, L.Umbražiūnaitė. Montažas – V.Zavadskaitė. Asistentai: V.Puidokienė, R.Bajorūnas, R.Žilinskas, L.Kriščiūnas.
Vaidina: senutę – Valentina Sperantova, Ją – Dalia Storyk, Jį – Rimgaudas Karvelis, fokusininką – Valdemaras Jatautis, vagono palydovę -- Galina Dauguvietytė, Joną -- Algimantas Mažuolis, jo žmoną -- Eugenija Pleškytė, kapitoną -- Povilas Gaidys, milicininką --Balys Barauskas; Stepas Jukna, Gediminas Pranckūnas, Rimantas Vaitkevičius, M.Čibiras, A.Jakavičius, V.Ručytė, K.Stonkus, D.Vaitkevičiūtė ir kt.

Turinys: Ryškiaspalvio žaislinio traukinuko piešinio fone prabėga įžanginiai filmo titrai. Vėliau pasirodo jau „tikras“ traukinys į Klaipėdą, jo vagono keleiviai, susirenkantys paskutinę akimirką. Viename kupė susitinka keista ketveriukė – įnoringa mergina ir dėl jos išsiskyręs pagyvenęs dūsautojas, fokusininkas, diskutuojantis su savo kalbančia papūga, o taip pat pagrindinė juostos herojė – senutė rusė, visiems primetanti savo kompaniją, pasakojanti nebūtas, prieštaraujančias viena kitai istorijas apie sūnų, tai žiauriai netaktiška, tai vėl stebinanti liaudišku subtilumu. Herojei atsilikus nuo traukinio su dūsautojo portfeliu, kyla abejonės, ar tai ne paprasta vagilė. Mergina nebenori tekėti už vyriškio. Bet kai senutė taksi pasiveja traukinį, o fokusininkas organizuoja keleiviams primityvoką šventę, visų nuotaika vėl pasitaiso. Atvykusi į Nidą, senutė aplanko sūnaus, žuvusio čia, mūšiuose dėl Baltijos, kapą.

Svarbesnės publikacijos: Literatūra ir menas, 1977.09.03; Kinas, 1977, №7, 9-10 p. Žiūr. knygoje: М.Мальцене. Кино советской Литвы (Ленинград), 1980, 199 р.

Komentaras: Vienas prastesnių vadinamosios „poetinės lietuvių kino mokyklos“ pavyzdžių. Scenarijaus medžiagos vos užtenka išplėstinei novelei. Sąlyginiai personažai, iš kurių išsiskiria ryški tragikomiška G.Dauguvietytės palydovė, galiausiai ima erzinti poelgių alogiškumais, tuščiais plepalais. Jeigu norėta ekstravertišką slavų sielą supriešinti su lietuvišku santūrumu (ar ne dėl to du trečdaliai filmo dialogų skamba rusiškai), tam pasirinkta pernelyg jau įmantri įrodinėjimų sistema. Greičiausiai kūrinio raktas – tas pieštas pradžios traukinukas, pasikartojantis apie vidurį, kai jis – jau žaislinis – juda per gėlių pievą, atrodančią gigantišku mišku. Gyvenimo trapumas, trumpalaikiškumas, apie kurį dažniausiai nesusimąstome, galėjo tapti prasminiu įdomaus filmo pagrindu. Deja, „Ilga kelionė prie jūros“ daugiau primena ano meto anekdotus apie sparčiai smulkėjantį lietuvių kiną: „Ar filmas geras? – Ne, užtat koks puikus operatoriaus darbas!”. Iš tiesų – J.Marcinkevičiaus šventiškai subtilių spalvų vaizdinis sprendimas, ko gero, groja ekrane pirmuoju smuiku.

© Saulius Macaitis