Vyrų vasara

Detektyvas

Turinys: Pirmieji pokario metai. Iš sunaikinto lietuvių partizanų „Gluosnio“ būrio į ligoninę atgabenamas vienas iš profesoriaus Alsio sūnų – sužeistas Zigmas. Pogrindis bijosi, kad ligonis neišsiplepėtų, ir ryšininkė Jadvyga įspėja daktarą Abarių negydyti sužeistojo, paskui net įbruka jam nuodų, bet į tokius nurodymus seno kirpimo inteligentas nereaguoja. Partizanas miršta pats, po to čekistai sukeičia žmones ir dar tebegyvuojančiai „Vienuolio“ grupuotei pakiša raudonųjų pažiūrų Zigmo brolį Algimantą (šis veiksmas tiesiogiai neparodomas, jis palaiko detektyvo spyruoklę). Miško būryje „Vienuolis“ ilgai baugina ir tikrina ateivį, kol neįsitikina jį esant idealistu. Tuo pačiu pasirašomas mirties arba kalėjimo nuosprendis sau patiems. Finale už automobilio, kuriuo „Vienuolis“ ir Jadvyga manosi pradėję kelionę į užsienį, užsiveria sunkūs KGB vartai.

Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1971.03.10; Komjaunimo tiesa, 03.13; Literatūra ir menas, 1971.03.13; Gimtasis kraštas, 1971.03.18 (S.Valiulis); Советская Литва, 1971.03.14 (Р.Гудайтис); Искусство кино (Москва), 1972, № 1, 27-32 р.; Советский экран, 1971, № 13, 5 р.; Ekran (Warszawa), 1970, № 52, 7 р.; Филмови новини (София), 1973, № 1, 12 р.; Filmovy prehled (Praha), 1976, № 14, 6-7 p. Žiūr. knygose: M.Malcienė. Lietuvos kino istorijos apybraiža, V., 1974, 103-105 p.; M.Malcienė. Marijonas Giedrys, V., 1977, 6 p.; Евг.Аб. Бронюс Бабкаускас, Ленинград, 1979, 86-90р.

Komentaras: Vėl pokario provincija, vėl brolių (po „Tilto“, „Niekas nenorėjo mirti“ ir „Jausmų“) motyvas. Skirtingai nuo ankstesniųjų šiam istoriniam periodui skirtų juostų – grynai žanrinis kinas. Keturis penktadalius filmo žiūrovas, meistriškai palaikant įtampą, yra verčiamas logiškai spėlioti, kas iš tikrųjų yra Juozo Budraičio personažas. Variantai du: arba stebuklingai išsigelbėjęs sunaikinto Lietuvos partizanų būrio kovotojas Zigmas Alsys, arba jo brolis Algimantas, sovietinio saugumo infiltruotas į kitą tokį būrį. Momentais pastebimi autorių bandymai giliau prabilti apie pokarinės kovos prasmę – ypač „Vienuolio“ ir „Humanisto“ dialoguose ar tuose kadruose, kur partizanas „Dėdė“, ne vien gelbėdamasis, šūviams aidint, paklūsta amžių šauksmui ir ima arti žemę. Po nemažos pertraukos, prabėgusios po „Svetimų“ (1961), režisierius M.Giedrys vėl grįžta į vaidybinį kiną, nepraradęs formos. Puikus „Vyrų vasaros“ aktorių ansamblis – ne vien pagrindiniai protagonistai (J.Budraitis ir A.Šurna), tačiau ir labai subtiliai suvaidintas, net skyriumi gausioje menininko kūryboje stovįs R.Adomaičio sutrikęs senbernis Augustinas, „šviesioji“ (V.Mainelytės debiutas kine) ir „tamsioji“, fatališka, koloritingesnė (dainininkė Dž.Mažeikaitė) moterys. Vis dėlto šiandien „Vyrų vasara“ kelia ir tam tikrų etinio pobūdžio abejonių. Nors filmografijoje tik vienas personažas tiesiai vadinamas „provokatoriumi“, iš esmės provokatoriai bei šantažistai yra kone visi (gal išskyrus apolitiškus Augustiną ir daktarą) juostos veikėjai, ir negeras mintis apie bendrą tautos bruožą nuveja nebent pasitaikanti lengva (pavyzdžiui, kostiumų) stilizacija. Ką šiame filme vadinti tikruoju herojumi – su liūdnu susitaikymu mirštantį tikrąjį Zigmą ar veiklų Algimantą, net mylimąją įtraukiantį į KGB veiklą ir tuo lemiantį jos žūtį? Pripažįstant profesinius juostos privalumus, šiek tiek keista, kad, vos 20-mečiui nuo tautos tragedijos prabėgus, ji tapo tegul neblogo, tačiau atvirai pramoginio kūrinio pagrindu.