Dangaus šešėlis

Lietuvos kultūra jau daugiau nei šimtas metų yra pažymėta MKČ ženklu. Kompozitorius, dailininkas, genijus, beprotis, žmogus stovėjęs prie tautinės valstybės ištakų – padovanojo Lietuvai naują erdvę, kontekstą, naują savivoką - padovanojo visatą. Šis vienas raiškiausių Lietuvos architektų, projektavęs „Tautos namus“, eskizavęs gausybę tiltų, jungiančius praeitį ir ateitį, idėją ir materiją – mirė jaunas, apleistas, mažai žinomas, savo būties šleifu apgaubdamas net reliatyvumo teorijos demiurgą Albertą Einšteiną.

Mažai kas girdėjo, kad MKČ senelis jodinėjo ant asilo, į pasaulį žiūrėdamas pro mėlynus akinius, apie šeimos vengriškos kilmės mitus, apie tai, kad Kastukas savo mamai iš Vokietijos lauktuvių vis veždavo kavos pupelių... Gausybė spalvų šio žmogaus sielos molberte, tapusių atskaitos taškais, būties motyvais jo sode užaugusiai genčiai. Tai žmonės, kurių jis nepažinojo, tai žmonės, kurie žinojo jį, žmonės, kurie gimė augo ir seno jausdami MKČ erdvės atspindžius.

Pagrindinis filmo personažas – talentingas pianistas Rokas Zubovas – kompozitoriaus ir dailininko M.K.Čiurlionio vaikaitis keliauja per gentį ieškodamas „Juratės“ (muzikinė poema) pilies atšvaitų, „didžiojo sprogimo“ skeveldrų, savo identiteto ištakų. Jo adresatas - Čiurlionio namų palikuonys, kai kurie jau stebintys besileidžiančią savo gyvenimo saulę, likimų išblaškyti žemėje: Dana Zakienė, Vytenis Čiurlionis, Juris Čiurlionis, Gediminas Žukauskas, Gintaras Žukauskas, Dalia Palukaitienė, Ariana Čiurlionytė, Jonas Čiurlionis, Ona Servaitė, Kastis Zakys...kiti, gyvenantys Plungėje ir Čikagoje, Kaune, Pavilnyje, Klivlende, Vilniuje, savo lemtimi pajutę dangaus alsavimą.  

Idealo ir realybės konfliktas, prieštaravimas tarp kūrybos ir vartotojiškumo, ilgesys, kuriuo išgrįstas kelias, priešprieša savas – svetimas, į kuria remiasi namai - tai ne tik Čiurlionių šeimos žymė, o tai kas atstovauja dabartinę Lietuvos dvasinę situaciją.

Tai juodai baltas filmas su spalvotais dailininko paveikslų intarpais; M.K.Čiurlionio fotografuotos nuotraukos, juostoje užfiksuotos vaikystės vietos, filmuoti fragmentai iš lėktuvo. Filme gausu kompozitoriaus laiškų bei muzikos.

Lietuvos kino ir televizijos kino apdovanojimuose 2009 m. filmas pelnė "Sidabrinę gervę" kaip geriausias metų dokumentinis filmas.

Filmas apdovanotas Lietuvos kinematografininkų sąjungos premija už geriausią metų kūrinį 2008 m.