Kūrybos erdvė

Tapytojo Stasiulevičiaus (g. 1931) kūryba  yra savitas XX a. Lietuvos dailės fenomenas. Per keturis kūrybos dešimtmečius dailininkas sukūrė originalią  Vilniaus miesto  kaip  urbanistinio paminklo, Lietuvos kultūros ir istorijos lopšio  viziją. Dailininko kūryba konceptualiai orientuota į miesto ir tautos istorijos refleksijas. 

Dailininko paveikslai  filme gretinami su Vilniaus miesto vaizdais skirtingu metų laiku. Petro ir Povilo bažnyčios interjero ir eksterjero vaizdai gretinami su Stasiulevičiaus „Baroko skulptūrų“ ciklu, rodomi  Vilniaus universiteto ir Šv. Jonų bažnyčios, Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių, Šv. Mykolo bažnyčios ansambliai bei juos interpretuojantys dailininko paveikslai.

Filme užfiksuotos Vilniaus miesto šventės, kuriose dalyvauja ir dailininkas. Šie kadrai gretinami su dailininko sukurtais „Verbų“ , „Kristaus kančios istorijos“ paveikslų ciklais.

Žiūrovams bus  netikėta pamatyti, kad Stasiulevičius dirba klūpėdamas, tarsi ankstyvojo renesanso meistras Fra Angelico. Tapo ne vien teptuku – kloja dažus tiesiai iš tūbelės, naudoja tašizmo techniką, koliažą. Išgirsime dailininko pasisakymus  apie profesinius, amato dalykus, ir apibendrinančias mintis apie meno ir menininko paskirtį visuomenėje; apie pareigas, kurias kūrėjui skiria jo talentas.

Įžvalgomis apie A. Stasiulevičiaus kūrybą filme dalijasi menotyrininkė ir filosofas. Anot doc. dr. Nijolės Tumėnienės, apie Vilnių  XX a. dar niekas tapyboje nesudėjo įspūdingesnės dainos kaip Stasiulevičius. Savo paveiksluose menininkas apdainavo šio miesto dvasią – nuostabią kintančią regimybę, jo istoriją ir dabartį.

Prof. dr. Krescencijus Stoškus pastebi: „Įkvepianti tobulybė – skystų kristalų televizoriai“, – skaitome šiandien užrašus Vilniaus reklaminiuose skyduose. Graikus įkvėpdavo dievai ir mūzos, viduramžių riterius – moterys. Stasiulevičių įkvepia Vilnius. Vilnius – jo genijus, demonas, geroji dvasia. Stasiulevičius atsidavęs Vilniui ir kaip menininkas, ir kaip pilietis, ir kaip žmogus. Tarybiniais laikais jis  ne kartą yra prisidėjęs prie pasipriešinimo akcijų prieš fanatiškų biurokratų sumanymus griauti istorinius paminklus ir „modernizuoti“ senamiestį. Jis tarsi budėjo  miesto sargyboje. Tai buvo jo kūrybinio atsidavimo tęsinys ir priedermė. Kartais atsidedama ir atsiduodama už pinigus, už apdovanojimus, už pareigas ar tiesiog iš inercijos. Jam atsidėjimo pagrindas – žavėjimasis ir pagarba menui, miestui, civilizacijai, visai kultūrai“.

Vargonininkės Jūratės Landsbergytės Vilniaus arkikatedros vargonais atliekama M. K. Čiurlionio muzika – svarbus prasminis  filmo elementas. Dailėtyrininkai pažymi Stasiulevičiaus paveikslų muzikalumą, ypatingą harmonijos ir ritmo jausmą.

Trejus metus kurtą filmą apie A. Stasiulevičių filmo autorius skiria Vilniui – Europos Kultūros sostinei.

Kinematografininkų sąjungos archyvo nuotr.