Naujame lietuviškame dokumentiniame filme „Disidentai“ – žmonės, ištikimi savai Lietuvos vizijai

Balandžio 18 dieną, ketvirtadienį, 17 val. 30 min. kino centre „Skalvija“ įvyks naujo Liudvikos Pociūnienės ir Petro Savicko filmo „Disidentai“ premjera.

Filmas nepretenduoja tapti išsamia kovos už sąžinės laisvę sovietmečio Lietuvoje istorija. Ir kalbama jame ne tiek apie istoriją, kiek apie žmonių su tokia ypatinga praeitimi šiandienines pozicijas bei vertybes, dėl kurių jie buvo pasiruošę aukotis tada ir lieka joms ištikimi dabar. Jau pasižiūrėjęs filmą Antanas Terleckas iškart sukritikavo pavadinimą: „Mes buvom rezistentai, ne disidentai. Disidentai buvo Rusijoje – tie, kurie stengėsi pataisyti savo šalies santvarką, o mes priešinomės okupacijai...“ Bet, regis, atsakymas į tai yra pačiame filme – tai Liudviko Simučio žodžiai „Tada mes kovojome, o dabar slaugytojo darbą reikia dirbt.“ Kam ir kodėl to slaugytojo darbo reikia – bene pagrindinis filmo klausimas, į kurį savaip atsako labai skirtingi ir savo patirtimi, ir temperamentu filmo herojai: Nijolė Sadūnaitė, Julius Sasnauskas, Liudvikas Simutis. Robertas Grigas, Antanas Terleckas, Algirdas Patackas. Anuomet juos tikriausiai derėjo vadinti rezistentais, bet šiandien jie – disidentai, su sava Lietuvos vizija, labai besiskiriančia nuo kartais brutalios ir perdėm pragmatiškos kasdienybės.

Liudvika Pociūnienė: “Norėjom  prieiti prie iš esmės žinomos medžiagos netikėtu kampu. To kampo paieškos ir užėmė daugiausia laiko, ir filme jų nematyti – nematyti pradinio užmojo aprėpti problematiką nuo kalėjimų iki nepriklausomų dailininkų dirbtuvių, nematyti bandymo sugretinti žmogaus teisių gynėjų veiksmus ir įsitikinimus įvairiose sovietinio lagerio šalyse. Paskui ėmėm siaurinti tyrimų lauką ir apsistojom prie vertybių, reikėjo kad apie jas kalbėtų kuo skirtingesni žmonės su disidento patirtimi.  Kai peržiūrėjom filmuotą medžiagą, supratom, kad mūsų rankose – unikalūs liudijimai.“

Petras Savickis: „Tos medžiagos tiesiog tik reikėjo nesugadinti. Todėl atsisakėm visų režisūrinių efektų. Vaizdo sprendimas turėjo būti visiškai asketiškas, kad neužgožtų esmės. Bet kokia saviraiška atrodė svetimkūnis. Todėl filmas išėjo paprastas, neiššaukiantis – reikėjo tiesiog priimti iššūkį...“

Taip atsitiko, kad tuo metu, kai buvo kuriamas filmas, įsiplieskė karštos diskusijos dėl autorių teisių apsaugos ir piktnaudži©avimo jomis. Dėl jo nukenčia kultūrinis gyvenimas ir idėjų mainai, kurie būtini visos žmonijos pažangai. Nenustebkite, kad filmo pabaigoje vietoj įprasto © yra ženklas, reiškiantis Creative Commons. Tai dabar jau visame pasaulyje paplitęs judėjimas už autorinių teisių liberalizavimą. Tai reiškia, kad šio filmo prodiuserė ir kūrėjai nereikš jokių pretenzijų, jei filmas bus platinamas gerais tikslais (fair use) ir be jų žinios.

Filmo pristatyme dalyvaus filmo herojai ir autoriai.