Specialioji „Vilniaus kino šortų“ programa primins lietuvių kino aukso fondą

„Darau aš filmą, ir jis man tuo metu atrodo pats svarbiausias dalykas pasaulyje. Taip labai svarbus, taip labai, kad jau labiau ir būti negali“. Tai lietuvių kino režisieriaus Henriko Šablevičiaus žodžiai apie kūrybą, pasakyti daugiau nei prieš tris dešimtmečius. Šiandien jo filmai priklauso lietuvių dokumentinio kino aukso fondui. Šešis šio fondo grynuolius specialiojoje programoje pristatys jau ketvirtadienį, spalio 9 dieną, prasidėsiantys devintieji „Vilniaus kino šortai“.

Programoje „Lietuvos dokumentinio kino inkliuzai“ bus rodomi lietuvių poetinio dokumentinio kino pradininkų Roberto Verbos, H. Šablevičiaus, Almanto Grikevičiaus ir jų tradicijų tęsėjų Arūno Matelio ir Audriaus Stonio trumpametražiai darbai.

Kaip teigia Marija Razgutė, festivalio meno vadovė, šie režisieriai filmuose kūrė autentišką pasaulį, nepavaldų nei ideologijoms, nei laikui, ir išplėtojo savitą poetinę kino kalbą, atsisakiusią režimo taisyklių ir madų diktato. Šiuos filmus prieš dvejus metus restauravo ir suskaitmenino „Meno avilys“.

Pasak Linos Kaminskaitės-Jančorienės, kino istorikės ir „Meno avilio“ projektų vadovės, programoje rodomus filmus drąsiai galima vadinti autoriniu kinu, kuriame pirmenybė teikiama režisieriaus požiūriui į tikrovę, o ne pačiai „objektyviai“ tikrovei.

Festivalis parodys pirmąjį R. Verbos filmą „Senis ir žemė“ (1965), kuris žymi lietuvių poetinio dokumentinio kino pradžią. Tai idiliškas pasakojimas apie kaimo šviesuolį Anuprą Trimonį ir jo ryšį su gimtąja žeme. Programoje bus parodytos ir režisieriaus po ketverių metų sukurtos „Šimtamečių godos“ – žvilgsnis į šimto metų sulaukusius senolius ir jų išmintį.

H. Šablevičiaus filmas „Kelionė ūkų lankomis“ pakvies į nostalgišką kelionę senojo geležinkelio „siauruku“ po artimą ir pažįstamą, bet sparčiai besikeičiantį pasaulį. Šiame filme autorius talentingai perteikė simbolišką, archetipinę, visai lietuvių kino poetikai būdingą erdvę.

Dar vienas „laiko inkliuzas“ – A. Grikevičiaus trumpas dokumentinis pasakojimas „Laikas eina per miestą”. Režisierius prisipažino, kad vos tik atvykus į Vilnių 1950 m., jam miestas kvepėjo istorija. Po šešiolikos metų jis sukūrė filmą apie sostinės praeitį ir dabartį. Kaip teigia L. Kaminskaitė-Jančorienė, tai drąsus vaizdiniais ir garsiniais sprendimais filmas, kuriame justi rusų avangardinio kino įtaka.

A. Matelio filmo „Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“ herojumi tapo Užupis ir jo gyventojai, o Audrius Stonys „Neregių žemėje” fiksavo aklus žmones. Kaip sako pats autorius, tai filmas apie kitą pasaulį, kitą jame egzistuojančią šviesą, apie pojūčių, garsų ir prisilietimų pasaulį, kurio per savo gebėjimą matyti mes nematome. 1992 m. šis filmas buvo pripažintas geriausiu Europos dokumentiniu filmu.

Ši specialioji lietuvių dokumentinių filmų programa bus rodoma spalio 11 dieną, 14 val. kino teatre „Pasaka“ ir spalio 12 dieną, 15 val. – kino centre „Skalvija“.

Festivalio metu žiūrovai pamatys ir Belostoke vykstančio trumpametražių filmų festivalio „ZubrOFFka“ specialiąją programą bei programą „15min.lt“, kurioje bus rodomi trumpiau nei 15 min. trunkantys kino pasakojimai. 

Spalio 9-12 dienomis didžiausio Baltijos šalyse tarptautinio trumpų filmų festivalio „Vilniaus kino šortų“ programos bus rodomos Vilniuje, kino teatruose „Skalvija“ ir „Pasaka“. Spalio 16-19 dienomis festivalis keliaus į Kauną, Klaipėdą, Šiaulius ir Panevėžį.