VDFF konkursinė filmų programa: kas jungia ir kas skiria Baltijos šalis?

Jau nuo rytojaus į kino ekranus pažirs naujausi dokumentiniai filmai iš viso pasaulio. Jų geografija plati: vieni atkeliauja iš tolimosios Kubos, kiti –  iš vis daugiau lietuvių keliautojų viliojančio Laoso, nemaža dalis  – iš Jungtinių Amerikos Valstijų, dar didesnė – iš kitų Europos šalių. Tačiau ypatingą dėmesį Vilniaus dokumentinių filmų festivalio rengėjai šiemet skirs Baltijos šalių kinui  – Lietuvos ir kaimynų estų bei latvių dokumentikai. Konkursinėje festivalio programoje – tuzinas įdomiausių dokumentinių rakursų iš šių šalių.

Pasak festivalio rengėjų, filmuose galima įžvelgti nemažai panašumų, nulemtų mūsų bendros istorinės praeities, mentaliteto, tačiau vis labiau ryškėja ir skirtingi keliai, kuriuos kūrėjai renkasi savo istorijoms parodyti.

„Labai įdomūs estų dokumentiniai ieškojimai. Kaip ir pernai jie išsiskiria savo įvairiapusiškumu, bandymu atrasti naują netikėtą pasakojimo kampą, kitą požiūrio tašką. Kiekvienas filmas – vis kitas kūrinys, tik su jam būdinga forma, raiška, kino estetika“, –  sako viena iš programos sudarytojų Agnė Mackevičiūtė.

Konkursinėje programoje – trys estų filmai. Postsovietinės epochos estetika, primenančia Gariūnų laikus, išsiskiria festivalyje viešėsiančio Vladimiro Loginovo „Skruzdėlynas“. Tai filmas apie garažų kompleksą. Atidžiai stebėdamas čia verdantį gyvenimą režisierius kuria posovietinės kartos paveikslą, čiuopia charakteringus jos virsmus.

Kitas  festivalio svečias – estas Puu Estonia – taip pat kuria portretą. Filmo „Gryno mąstymo erdvė“ centre – keistuolis, atsiskyrėlis, savitas mąstytojas Janas Jõemetsas. Likimo ironija, kad jis taip ir nepabaigė universiteto, nes buvo nepatenkintas savo bakalauro darbu, kurio apimtis siekė 1 500 puslapių. Dabar jis bandys dar kartą.

Po pasakos atsiradimo ir suvokimo pamatais kasasi estų animatorius Prittas Tenderis. „Kelionė pas kirminų maitintoją“ – tai antropologinė kelionė į nelengvai suvokiamą čiukčių pasaulį ir jų archetipus, mįslinga pasaka, kurios prasmė skleidžiama per skirtingas reakcijas ir intrepretacijas. Jų gausu ir latvės Lailos Pakalniņos pasakojime „Labas, Rasma!“ – lengenda apie nuskendusį krovininį laivą „Rasma“ virsta smagiu pakrantės gyventojų portretu.

Menininkai ir asmenybės – gija, stipriausiai jungianti Baltijos šalių dokumentininkus. Ypač gausu jų lietuvių kūryboje. Tai maištingas sovietmečio epochos fotografas Vitas Luckus („Meistras ir Tatjana), su šalies Nepriklausomybe atėjusias permainas apmąstantis kino klasikas Arūnas Žebriūnas („Nėra laiko gerumui“). Latvis Dāvis Sīmanis rekonstruoja režisieriaus Sergejaus Eizenšteino ir filosofo Isaiah Berlino draugystę („Pabėgimas iš Rygos).

Pokyčiai neišvengiami, anksčiau ar vėliau tenka su jais susitaikyti – byloja šie menininkų protretai. Tačiau tai suvokia ir kaip gyvenimo duotybę priima ir kiti filmų herojai: šalia greitkelio gyvenanti Laima („Sėkmės metai“), daugiau nei 50 metų dokumentinius ir vaidybinius filmus savo įkurtoje studijoje „Mėgėjas“ kūrę Vitolis ir Adolfas, linksmai save vadinantys profesionaliais mėgėjais („Mėgėjai“). Kiti – ieško prieglobsčio: tikėdamasis pabėgti nuo civilizacijos trisdešimtmetis Igoris jau 10 metų gyvena po katastrofos atsigaunančioje Černobilio zonoje („Nematomas mietas“).

Tikrą diskusijų cunamį Izraelyje sukėlė ministro Yitzhako Rabino nužudymas, tačiau dar labiau kalbos įsiplieskė, kai tarp jaunojo žudiko ir Izraelyje gyvenančios rusų akademikės įsiplieskė meilės romanas. Tačiau filmas „Anapus baimės“, teigia programos sudarytojos, išskirtinis ne tik savo tema, bet ir filmo autorių pasirinkta pasakojmo forma.  Konkursinę programą užveria Audriaus Stonio „Avinėlio vartai“ apie Krikšto stebuklą.

Tris geriausius programos filmus tarptautinė žiuri paskelbs rugsėjo 26 d. per festivalio uždarymą, tačiau žiūrovai jau dabar kviečiami dalyvauti totalizatoriuje ir bandyti atspėti laureatus svetainėje www.vdff.lt. Totalizatoriaus laimėtojui atiteks akreditacija į kitų metų festivalį.

Nuotraukoje - filmo "Mėgėjai" kadras.