Filmo “Aš už tave pakalbėsiu” herojus Julius Sasnauskas: ,,Kai nuėjau į mokyklą su nutrintasi džinsais, mane išvijo” (vaizdo anonsas)
2016 metų sausio mėnesį į kino teatrus žiūrovus kvies naujas dokumentinis filmas ,,Aš už tave pakalbėsiu”. Filmo siužetas kviečia žiūrovus atsigręžti į bauginančiai artimą praeitį, kurios įvykiai tampa paradoksalia šių dienų įvykių refleksija. Kokią prasmę sugebame suteikti praeityje įvykusiai individo tragedijai masių likimus nulemiančių politinių įvykių kontekste? Ieškodami atsakymo į šį klausimą, naujojo dokumentinio filmo ,,Aš už tave pakalbėsiu” kūrėjai pristato pirmąjį savo filmo herojų – kunigą Julių Sasnauską. Bendrame italo režisieriaus Maximilien Dejoie ir lietuvės režisierės Virginjos Vareikytės filme Julius Sasnauskas dalinasi skausmingos, bet tuo pačiu disidentinę veiklą įprasminančios, patirties prisiminimais.
Lietuvos disidentas, už antitarybinę veiklą kalintas ir ištremtas į Sibirą kunigas Julius Sasnauskas geriau nei kas kitas suvokia laisvos, kontrolei nepasiduodančios, savo mintis laisvai reiškiančios visuomenės svarbą. Dar mokykloje iš klasės už suplėšytus džinsus išmestas būsimasis kunigas šiandien tą laiką prisimena kaip gilių apmąstymų metą, kuris padėjo jam suvokti savo tikslų ir norų vertę bei kainą. Jo pasakojimuose laisvė ir individualumas - šiandien dažnai atrodantys savaime suprantamos sąvokos - įgyja naujus kontekstus,
“Jie galvojo, kad visa tai (džinsai, plaukai, plokštelės aut.past.) – vakarietiškos kultūros dalis, alternatyva esamam gyvenimui ir todėl, jiems tai atrodė pavojinga. Aš įpratau tai ginti, kovoti už tai, nors dabar suprantu, kad tie elementai, nei jie buvo esminiai, nei jie garantavo tikrąją laisvę, bet tai buvo išraiška, nepasitenkinimo esama sistema išraiška. Tas jausmas, jis buvo labai galingas, kovoti, deklaruoti savo laisvę, noras būti kitokiu. Bet kita vertus ir nebuvo kito pasirinkimo, tai buvo vienintelė būsena, savijauta kurią tuomet galėjai išgyventi. Ir jau po visko buvo momentai, kai aš klausinėdavau savęs, galbūt kažkurioje vietoje reikėjo sustoti, nebūčiau sukėlęs tiek daug skausmo savo artimiesiems. Kai grįžau čia iš tremties, viskas buvo išblaškyta, vieni dar nebuvo grįžę, kiti jau turėjo šeimas, turėjo kuo rizikuoti. Tada, aš atsimenu, pagalvojau, gal reiktų grįžti atgal į Sibirą. Bet dabar, kuo ilgiau gyvenu, tuo geriau suvokiu tą gilią prasmę visų buvusių patirčių, tiek neigiamų, tiek teigiamų. Galiu tik pacituoti: “Tuo metu užsimezgė mano gražiausios draugystės, ir mano nuoširdžiausios maldos buvo sukalbėtos.”
Filmo režisieriams pradėjus tyriamuosius filmo „Aš už tave pakalbėsiu“ darbus Julius Sasnauskas ir jo istorija iš karto tapo neatsiejama šio filmo dalis. „Jis įkūnijo mūsų nuojautą, mūsų požiūrį, mūsų supratimą apie tai, kokią įsivaizdavome Sovietinę priespaudą, disidentinę veiklą, o taip pat ir tai, kaip visą tai išgyvenęs žmogus kontempliuoja praeitį ir tai, kas su juo atsitiko. Mums pasirodė, kad Juliaus asmenybė ir jo istorija kalba ir mūsų kartai. Šiandien kai taip dažnai šūkiai apie laisvę, demokratiją ir žmogaus teises įsivelia į manipuliacijos ar melo verpetą, o saviraiška dažnai interpretuojama kaip tam tikras asmens įpakavimo pasirinkimas, tokios asmenybės kaip Julius Sasnauskas mums tampa atskaitos tašku ir padeda suprasti tikrąją esminių sąvokų prasmę.“
Dokumentinis filmas “Aš už tave pakalbėsiu” iš arti žvelgia į jokiuose istorijos vadovėliuose neužfiksuotas žmogiškąsias istorijos. Tai jautrios septynių žmonių gyvenimų istorijos, kurios iki šiol ne savo noru slepiasi sovietinių nusikaltimų gedulo ir laisvės kovų euforijos šešėliuose. Šių žmonių liudijimuose kiekvienas žodis, atodūsis ir kiekviena minutė tylos vienodai svarbūs. Ne mažiau svarbus ir klausimas – ar dar galime sąmoningai priimti ir išgyventi šių žmonių patirtis kaip bendrą gyvą mūsų pačiūų ir mūsų tautos istoriją?
Filmo premjera įvyks šių metų kino festivalyje „Nepatogus kinas“, o į Lietuvos kino teatrus filmas atkeliaus 2016 m. sausio 8 d.
