Filmo „Ramybė mūsų sapnuose“ kūrėjų susitikimas su žiniasklaida: klausimai – atsakymai

Spalio 7 d., likus dienai iki Šarūno Barto filmo „Ramybė mūsų sapnuose“ premjeros, įvyko kūrybinės grupės susitikimas su Lietuvos žiniasklaida. Spaudos konferencijoje aptartas filmo kūrimo procesas, jo kelionės po pasaulio kino festivalius, aktorių asmenybės ir tarpusavio santykiai.

Renginyje dalyvavo filmo režisierius ir pagrindinis aktorius Š. Bartas, kitus vaidmenis sukūrę aktoriai: Ina Marija Bartaitė, Lora Kmieliauskaitė ir Edvinas Goldšteinas, operatorius Eitvydas Doškus ir prodiuserė Jurga Dikčiuvienė.

Dalijamės žiniasklaidos atstovų filmo kūrybinei grupei pateiktais klausimais ir jos atsakymais.

Naujausios Jūsų dramos „Ramybė mūsų sapnuose“ pasaulinė premjera įvyko šį pavasarį Kanų festivalyje. Vėliau filmas buvo parodytas Lenkijoje, Rusijoje, Gruzijoje, Brazilijoje, Izraelyje. Apie ką šis filmas. Kokios universalios temos jame gvildenamos, kad jos paliečia ne tik kaimynus lenkus, bet ir kitame pasaulio krašte gyvenančius brazilus?

Režisierius Šarūnas Bartas: Niekada nemokėjau atsakyti, apie ką mano filmai. „Ramybė mūsų sapnuose“ – apie žmones, santykius, gyvenimą. Visame pasaulyje žmonės panašūs savo jausmais, vidumi. Esame tarsi šeima, todėl bendražmogiški dalykai visiems ir suprantami.

Tiek užsienio, tiek Lietuvos žiniasklaida „Ramybę mūsų sapnuose“ vadina Jūsų asmeniškiausiu filmu. Ar sutinkate su tuo?

ŠB: Visi mano filmai yra asmeniški. Ko nejauti – to ir nepapasakosi, nenufilmuosi. Iš to ir kyla tas asmeniškumas. Tai tikrai nėra autobiografinis filmas. Juk jame ne tik aš, bet Lora, Ina, Edvinas, kuris negyvena kaime ir nėra iš tos šeimos, kuri rodoma filme. Aktoriai atlieka vaidmenis, tai nėra jų gyvenimas.

Filmo pradžioje matome Jus griežiančia smuiku. Kada pradėjote groti? Kaip klostosi Jūsų smuikininkės karjera?

Filmo aktorė Lora Kmieliauskaitė: Groju nuo ketverių metukų. Savo muzikinį kelią pradėjau Marijampolėje, vėliau baigiau M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Noras groti susiformavo natūraliai, šeimoje. Apdovanojimai nėra kažkoks svarbus dalykas muzikams, tai – tiesiog muzikinio kelio eiga. Šiuo metu groju „Trio Thirty Fingers“. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuoju magistrantūrą.

Kiek vaidmuo šiame filme Jums buvo artimas, atitiko jūsų esybę?

LK: Šarūnas nenorėjo, kad suvaidinčiau depresyvią smuikininkę. Kiekvienam muzikantui iškyla klausimas: ką tu veiki scenoje? Aš negaliu be jos, man reikia tokios raiškos. Tada kyla klausimas dėl publikos: ką tu turi jai pasakyti? Koncerto metu mano sukurta veikėja supranta, kad ji dabar neturėtų būti scenoje, nes yra tuščia, neturi ką pasakyti, kuo pasidalinti…

Filme jūsų vaidinama personažė kalbasi su tėvu egzistencinėmis temomis. Ar dažnai gyvenime pasikalbate su Šarūnu?

Filmo aktorė Ina Marija Bartaitė: Taip, labai dažnai. Jis yra papasakojęs daug įdomių ir gražių dalykų. Man tai labai padeda.

Ar norėtumei mokytis profesionalios aktorystės?

IMB: Norėčiau, bet vis neapsisprendžiu. Gal kur užsienyje?.. Manau, dar turiu laiko rinktis.

Kaip susipažinai su Š. Bartu? Kaip atsidūrei jo filme?

Filmo aktorius Edvinas Goldšteinas: Lankiau teatro būrelį. Jame buvau vienintelis berniukas. Pamenu, pas mus buvo apsilankiusi Jurga. Po pusmečio man paskambino Šarūnas ir pasiūlė vaidmenį. Buvau labai laimingas. Iki šiol galvoju, ar pateisinau jo lūkesčius...

Prieš keletą savaičių festivalyje „Kinošok“ (Anapa, Rusija) buvai pripažintas geriausiu operatoriumi būtent už šį filmą. Ką tau reiškia pirmasis laimėjimas?

Operatorius Eitvydas Doškus: Ateityje bus lengviau dirbti.

Š. Barto filmams būdinga tai, kad juose vaidina tiek profesionalūs, tiek neprofesionalūs aktoriai. Šiuo metu Inai, Lora ir Edvinui tai buvo pirmasis kartas kine. Ar yra skirtumas, tau kaip operatoriui, kuomet prieš kamerą stovi patyrę ir nepatyrę aktoriai?

ED: Nėra didelio skirtumo. Tiesiog duodu aktoriams daugiau laisvės, neriboju judesių, nevaržau jų.

Kelintas tai Š. Barto filmas, kurį Jūs prodiusuojate?

Prodiuserė Jurga Dikčiuvienė: Penktasis pilno metro filmas.

Kaip keičiasi prodiuserio ir režisieriaus darbas, kuomet to režisieriaus filmai tampa pripažinti kino festivaliuose?

JD: Šarūno filmai man padarė įspūdį 1993 m., kai pamačiau „Koridorių“. Tai apvertė mano kino suvokimą. Norėjau su Šarūnu dirbti, nes supratau, kad ten mano vieta. Režisieriaus įžymumas nieko nekeičia, ne tame darbo teikiamas džiaugsmas, tiesiog darai tai, kas man artima. O mums su Šarūnu artimi labai panašūs dalykai.

ŠB: Jurga ne tik prodiuserė, ji – įr pirmoji režisieriaus asistentė. O tai – žmogus, kuris filmavimo metu užsiima absoliučiai viskuo, tuo pačiu ir dažnai stovi už kameros.

Ar scenarijus keitėsi filmuojant filmą?

ŠB: Šiam filmui pradėjome ruoštis prieš 6 metus. Tada pradėjome filmuoti ir pirmuosius bandymus. Filmavimo metu, žinoma, sumanymai dažnai keičiasi, nes gyvenimas ir aplinka pasiūlo kažką įdomesnio, nei galėjai sugalvoti. Pasaulis turi kur kas daugiau, negu aš savo makaulėje. Būtų kvaila į jį nereaguoti ir neatsižvelgti į tai, ką jis kasdien duoda. Aišku, svarbu būti sąlyginai laisvam nuo savęs paties, savo sumanymų ir galėti pasinaudoti tuo, ką tau duoda žmonės. O jie taip pat kasdien kinta. Tad visuomet galima tai panaudoti ir padaryti, kad filmui būtų geriau.

Ar turite sumanymų kitam filmui?

ŠB. Taip turiu. Jie dažniausiai kyla, užbaigus filmą. Tačiau nepasakosiu. Tiesiog toks prietaras. Niekada apie tai

nekalbu.

Nuotraukoje - Ina Marija Bartaitė, Šarūnas Bartas, Lora Kmieliauskaitė.